Disfunkcinė šeima: požymiai, pasekmės ir sprendimai

Autorius /

Disfunkcinė šeima yra tokia šeimos sistema, kurioje ilgą laiką kartojasi nesaugūs santykių modeliai: prasta komunikacija, ribų pažeidimai, kontrolė, emocinis ar fizinis smurtas, apleistumas, priklausomybės arba vaiko verčiama perimti suaugusiojo atsakomybes. Tokia aplinka veikia ne tik dabartinę savijautą, bet ir tai, kaip žmogus vėliau kuria ryšius, tvarko emocijas ir jaučiasi suaugęs.

Kas yra disfunkcinė šeima?

Disfunkcinė šeima nėra tiesiog konfliktiška šeima ar namai, kuriuose kartais kyla ginčų. Tai ilgalaikis santykių modelis, kuriame trūksta emocinio saugumo, aiškių ribų, nuoseklaus rūpesčio ir gebėjimo spręsti problemas brandžiai. Tokia šeimos aplinka artima tam, kas visuomenės sveikatos literatūroje aprašoma kaip nepalankios vaikystės patirtys ir saugumą ardančios sąlygos namuose, nes žalą kuria ne vien pavienis įvykis, bet ir nuolat kartojamas nesaugumo klimatas.

Svarbu suprasti, kad disfunkcija turi laipsnius. Vienose šeimose ji pasireiškia tyliai ir išoriškai nepastebimai: visi atrodo tvarkingi, dirbantys, besimokantys, tačiau namuose nuolat vyrauja šaltis, kritika, kaltė ir įtampa. Kitose ji akivaizdi, nes kartu pasireiškia smurtas, apleistumas, chaosas, priklausomybės ar nuolatiniai galios žaidimai. Abiem atvejais vaikas ar suaugęs šeimos narys prisitaiko prie iškreiptos sistemos, o prisitaikymo kaina dažnai tampa emocinė sveikata.

Sveikos ir disfunkcinės šeimos skirtumai

Sveika šeima nėra tobula, tačiau joje paprastai veikia aiškūs, nuspėjami ir pagarbūs santykių principai. Tai gerai atspindi saugių, stabilių ir puoselėjančių santykių samprata, kurioje pabrėžiama, kad vaikas turi jaustis saugus, prižiūrėtas, girdimas ir remiamas. Disfunkcinėje šeimoje priešingai: konfliktai ne sprendžiami, o užšaldomi arba sprogsta, jausmai menkinami, atsakomybės sumaišomos, o artumas tampa ne saugumo, bet įtampos šaltiniu.

Praktiškai skirtumas dažniausiai matomas ne iš to, ar šeima barasi, o iš to, kaip ji tvarkosi po nesutarimų. Sveikoje šeimoje galima atsiprašyti, pripažinti klaidą, keisti elgesį ir išlaikyti pagarbą net konfliktuojant. Disfunkcinėje šeimoje problema dažnai neigiama, kaltė permetama silpnesniam nariui, o taisyklės kinta pagal stipriausio ar labiausiai bauginančio žmogaus nuotaiką.

Disfunkcinė ir toksiška šeima

Žodis toksiška dažniausiai vartojamas kasdienėje kalboje, kai norima pabrėžti, kad santykiai ne tik neveikia, bet ir nuolat žeidžia, menkina, gąsdina ar kontroliuoja. Tokį skirtumą padeda suprasti smurtinių santykių aprašymas, paremtas galios ir kontrolės logika: kuo daugiau santykyje baimės, pažeminimo, izoliacijos ir kito žmogaus valios laužymo, tuo artimesnė šeimos dinamika tam, ką žmonės vadina toksiška.

Ne kiekviena disfunkcinė šeima bus atvirai smurtaujanti, bet kiekviena toksiška šeima yra disfunkcinė. Kitaip tariant, disfunkcija apibūdina neveikiančią sistemą, o toksiškumas pabrėžia žalojantį poveikį. Šis skirtumas svarbus todėl, kad žmogus kartais per ilgai nuvertina savo patirtį vien todėl, kad namuose nebuvo fizinio smurto, nors nuolatinė panieka, kontrolė, gėdinimas ir emocinis šaltumas taip pat palieka gilias pasekmes.

Disfunkcinės šeimos požymiai

Disfunkcinė šeima retai atpažįstama iš vieno požymio. Dažniau matomas pasikartojantis modelis, kuriame susipina nenuspėjamumas, sąlyginė meilė, ribų nebuvimas, emocinis atstumas ir įtampa. Tokie bruožai aiškiai matomi ir disfunkcinės šeimos požymių aprašyme, kuriame akcentuojamas ne tik smurtas ar priklausomybės, bet ir nuolatinis jausmas, kad namuose negalima būti savimi.

Prasta komunikacija

Prasta komunikacija disfunkcinėje šeimoje reiškia ne vien tai, kad žmonės mažai kalbasi. Dažnai tai reiškia, kad jie nekalba atvirai, saugiai ir sąžiningai. Tyrimai rodo, kad komunikacija šeimoje gali veikti kaip rizikos arba apsaugos veiksnys nerimo ir depresijos kontekste, todėl nuolatinis nutylėjimas, sarkazmas, šauksmas ar baudžiamoji tyla nėra smulkmena, o reikšminga santykių problema.

Tokioje šeimoje vaikas arba partneris greitai išmoksta, kad tiesa kainuoja per daug. Pasakius, ką jauti, gali būti išjuoktas. Išsakius poreikį, gali būti apkaltintas nedėkingumu. Užduodamas paprastas klausimas gali būti sutiktas pykčiu. Dėl to šeimos nariai pradeda kalbėti užuominomis, spėlioti kitų nuotaikas, slėpti tikruosius jausmus ir gyventi nuolatiniame emociniame budrume.

Ribų nebuvimas ir kontrolė

Ribų nebuvimas nereiškia artumo. Dažnai tai reiškia įsibrovimą, privatumo nepaisymą ir nuolatinį kišimąsi į kito žmogaus sprendimus. Tai ypač ryšku ten, kur atsiranda kontroliuojantis ir prievartinis elgesys, pasireiškiantis kasdienės veiklos sekimu, izoliavimu nuo kitų, finansiniu spaudimu, gėdinimu ar gyvenimo reguliavimu taip, kad žmogus taptų priklausomas ir prarastų savarankiškumą.

Šeimose be sveikų ribų tėvai gali skaityti vaiko žinutes ir tai vadinti rūpesčiu, suaugę vaikai gali būti verčiami tenkinti tėvų emocinius poreikius, o partneriai gali tikrinti vienas kito telefonus, drabužius, maršrutus ir draugus. Toks elgesys dažnai normalizuojamas frazėmis aš tik noriu tau gero arba mūsų šeimoje taip priimta, nors iš tiesų žmogui nepaliekama erdvės turėti atskirą nuomonę, kūną, laiką ir jausmus.

Paslaptys, gėda ir neigimas

Daugelyje disfunkcinių šeimų galioja nerašyta taisyklė apie tai nekalbama. Namuose gali būti aiškiai juntamas alkoholis, smurtas, depresija, skolos, neištikimybė ar nuolatiniai konfliktai, tačiau oficiali šeimos versija skamba viskas gerai. Vaikas greitai supranta, kad tiesos įvardijimas yra pavojingas, todėl pradeda abejoti savo suvokimu.

Gėda tokioje sistemoje tampa klijais, laikančiais disfunkciją vietoje. Šeimos nariai ne tik slepia problemą nuo aplinkos, bet ir patys neigia jos mastą. Taip susidaro dviguba našta: žmogus kenčia nuo to, kas vyksta, ir kartu jaučia, kad neturi teisės to vadinti problema. Ilgainiui tai augina savęs nuvertinimą, sumišimą ir įsitikinimą, jog pagalbos prašymas būtų išdavystė.

Smurtas, apleistumas ir priklausomybės

Aiškiausi disfunkcijos požymiai yra fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas, taip pat apleistumas, kai vaiko pagrindiniai poreikiai nėra patikimai tenkinami. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad tokios patirtys siejamos tiek su trumpalaikėmis, tiek su ilgalaikėmis fizinės ir psichikos sveikatos pasekmėmis, įskaitant nerimą, depresiją ir potrauminio streso simptomus.

Priklausomybės dažnai sustiprina visus kitus šeimos sutrikimus. Kai vieno žmogaus alkoholis, narkotikai, lošimai ar kitos priklausomybės tampa šeimos centru, visi kiti pradeda gyventi pagal jo būklę: kada jis grįš, kokios bus nuotaikos, ar bus pinigų, ar reikės gelbėti nuo pasekmių. Vaikui tai reiškia nuolatinį neapibrėžtumą ir per anksti prarastą ramybės jausmą.

Parentifikacija ir vaidmenų sumaištis

Parentifikacija atsiranda tada, kai vaikui tenka amžiui netinkamos suaugusiojo pareigos: jis ramina tėvus, rūpinasi broliais ar seserimis, saugo šeimos paslaptis, tarpininkauja konfliktuose arba tampa emociniu partneriu vienam iš tėvų. Tai gerai apibrėžia mokslinė parentifikacijos apžvalga, kurioje pabrėžiama, kad tai nėra tas pats, kas normalūs buities darbai ar atsakomybės ugdymas.

Vaidmenų sumaištis reiškia, kad šeimoje nebeaišku, kas yra vaikas, kas yra suaugęs ir kas už ką atsako. Vaikas gali atrodyti brandus, supratingas ir labai atsakingas, tačiau viduje jis dažnai gyvena su nuolatine įtampa, kalte ir įsitikinimu, kad jo vertė priklauso nuo to, kiek gerai jis gelbsti kitus. Toks ankstyvas subrendimas iš išorės kartais net pagiriamas, nors iš tikrųjų tai gali būti išgyvenimo strategija.

Disfunkcinės šeimos priežastys

Disfunkcija beveik niekada neatsiranda iš niekur. Dažniausiai ją kuria keli susiję veiksniai: priklausomybės, neišspręstos traumos, psichikos sveikatos sunkumai, socialinis spaudimas, skurdas, smurtiniai santykių modeliai ir tai, kas šeimoje perduodama iš kartos į kartą kaip norma. Svarbu nepainioti priežasties su pateisinimu. Suprasti, kodėl šeima taip veikia, naudinga gydymui, bet tai nepanaikina padarytos žalos.

Priklausomybės

Priklausomybės dažnai tampa visos šeimos gyvenimą deformuojančiu veiksniu. SAMHSA šeimos terapijos apžvalga pabrėžia, kad priklausomybė veikia ne tik patį žmogų, bet ir šeimos vaidmenis, santykius bei komunikaciją. Dėl to šeimoje ima rastis gelbėtojų, neigėjų, kaltinamųjų ir tylinčiųjų vaidmenys.

Ilgainiui visa sistema pradeda suktis aplink problemą. Vieni dangsto, kiti kontroliuoja, treti bando būti tobuli, ketvirti atsitraukia. Taip šeima tarsi prisitaiko prie priklausomybės, tačiau iš tikrųjų tik sustiprina disfunkciją, nes niekas nebežino, kaip atrodo kasdienybė be krizės, gelbėjimo ir baimės.

Psichikos sveikatos sunkumai

Psichikos sveikatos sunkumai patys savaime nereiškia disfunkcinės šeimos, tačiau negydomi ar neigiami jie gali stipriai paveikti santykių kokybę. Tai matyti ir iš tyrimų apie tėvų depresinių simptomų ryšį su nenuosekliu auklėjimu bei vaikų emocijų ir elgesio sunkumais, nes vaikui ypač svarbu ne tik meilė, bet ir numatomas, stabilus suaugusiojo atsakas.

Kai tėvai gyvena su negydoma depresija, stipriu nerimu, asmenybės sutrikimų požymiais, potrauminėmis reakcijomis ar kitais sunkumais, šeimos atmosfera gali tapti labai nenuspėjama. Vieną dieną namuose daug šilumos, kitą dieną šaltis ar pyktis. Vaikas tokiomis sąlygomis pradeda skaityti nuotaikas, o ne tiesiog gyventi, todėl saugumo jausmas silpnėja net tada, kai niekas atvirai nešaukia.

Kartų perduodamos traumos

Dalis disfunkcijos perduodama per santykių modelius, kurių šeimos nariai net nebesuvokia kaip probleminių. Tarpkartinės traumos tyrimai rodo, kad tėvų sudėtingos vaikystės patirtys gali būti susijusios su didesne rizika jų vaikams patirti nepalankias šeimos sąlygas, ypač kai šeimos sveikata ir santykių kokybė lieka neatsigavusios.

Praktiškai tai gali atrodyti taip: žmogus, kuris pats augo nuolat kritikuojamas, su savo vaikais kalba tik taisydamas ir retai drąsina. Tas, kuris buvo ignoruojamas, pats negeba atpažinti emocinių poreikių. Tas, kuris gyveno chaose, gali normalizuoti chaosą kaip įprastą šeimos būseną. Taip praeities skausmas tampa dabarties auklėjimo stiliumi, net jeigu niekas sąmoningai nenori kartoti tėvų klaidų.

Nerašytos taisyklės ir rigidiškumas

Disfunkcinės šeimos dažnai laikosi nerašytų taisyklių, kurios iš išorės atrodo kaip lojalumas ar disciplina, bet iš tikrųjų slopina gyvybingą santykį. Tai siejasi su šeimos rigidiškumu, prastu vaidmenų pasidalijimu ir trukdoma komunikacija, kurie gali mažinti vaiko gaunamą paramą ir apsunkinti streso įveiką.

Tokios taisyklės dažnai skamba nebyliai: neverk, neprieštarauk vyresniam, nekelk problemų, neparodyk silpnumo, neišnešk nieko už namų ribų, būk geras, nesukelk gėdos. Kuo šeima rigidiškesnė, tuo mažiau joje vietos dialogui, spontaniškumui ir realiems poreikiams. Tada žmogus mokosi ne suprasti save, o prisitaikyti prie sistemos, kuri nelinkusi keistis.

Vaikų vaidmenys disfunkcinėje šeimoje

Kalbant apie vaikų vaidmenis, svarbu tikslumas. Tokie pavadinimai kaip herojus, atpirkimo ožys, pamestas vaikas ar klounas nėra oficialios diagnozės, o dažnai naudojami prisitaikymo modelių apibūdinimai. Tai atitinka ir mokslinėje literatūroje aptariamą poziciją, kad istorinės šeimos vaidmenų taksonomijos buvo kuriamos klinikinėje praktikoje, tačiau jų empirinė atrama nėra vienoda. Vis dėlto jos padeda suprasti, kaip vaikai mėgina išgyventi nenormaliomis sąlygomis.

Vaidmenys nėra pastovūs. Tas pats vaikas gali būti herojus mokykloje, o namuose tapti klounu arba pamestu vaiku. Be to, šie vaidmenys dažnai formuojasi ne todėl, kad vaikas renkasi tam tikrą charakterį, o todėl, kad šeimos sistema nesąmoningai apdovanoja vienus elgesio būdus ir baudžia kitus.

Herojus

Herojus dažniausiai yra tas vaikas, kuris bando gelbėti šeimos įvaizdį ir stabilumą savo pasiekimais. Jis gerai mokosi, anksti tampa atsakingas, mažai prašo ir stengiasi nekliudyti. Iš šalies toks vaikas gali atrodyti pavyzdingas, tačiau viduje dažnai gyvena su stipria baime suklysti ir nuolatiniu jausmu, kad privalo kompensuoti šeimos chaosą savo tobulu elgesiu.

Suaugęs toks žmogus dažnai sunkiai ilsisi, nuolat save spaudžia ir vertina save pagal rezultatus. Jis gali būti patikimas visiems, išskyrus save, nes poreikiai, silpnumas ir pagalbos prašymas jam atrodo pavojingi arba gėdingi.

Atpirkimo ožys

Atpirkimo ožys yra šeimos narys, į kurį suverčiama įtampa, pyktis ir kaltė. Dažnai tai vaikas, kuris pradeda protestuoti, elgtis impulsyviai, konfliktuoti, pažeidinėti taisykles arba garsiai rodyti tai, ką visa šeima bando slėpti. Kartais būtent jis pirmasis signalizuoja, kad sistema neveikia, tačiau jo elgesys tampa patogia priežastimi nekalbėti apie tikrąją problemą.

Tokiam vaikui klijuojama probleminio etiketė gali lydėti daugelį metų. Net suaugęs jis gali nešiotis įsitikinimą, kad yra tas blogasis, nors jo elgesys vaikystėje dažnai buvo reakcija į nesaugumą, o ne prigimtinis blogumas.

Pamestas vaikas

Pamestas vaikas išgyvena pasitraukdamas. Jis tampa tylus, nematomas, mažai reikalaujantis, daug laiko praleidžia vienas, fantazijose, knygose, žaidimuose ar internete. Toks vaikas šeimoje dažnai laikomas patogiu, nes nesukelia papildomų rūpesčių, tačiau jo tylėjimas nereiškia, kad jam gera.

Vėliau tai gali virsti sunkumu užmegzti artimus santykius, išsakyti poreikius ir patikėti, kad kažkas apskritai domisi jo vidiniu pasauliu. Pamesto vaiko strategija saugo nuo konflikto, bet kartu moko, kad saugiausia yra neužimti daug vietos.

Klounas

Klounas įtampą bando sušvelninti humoru, juokais, išdykavimu ar nuolatiniu lengvinimu. Jis greitai pajunta, kada kambaryje kaupiasi grėsmė, ir mėgina ją išsklaidyti, kad bent trumpam visi nustotų pykti arba verkti. Šis vaidmuo neretai atrodo žavus, tačiau po juo gali slėptis didelis nerimas ir nuolatinis poreikis reguliuoti kitų emocijas.

Suaugusiame amžiuje tai gali reikštis kaip sunkumas kalbėti rimtai apie savo skausmą, polinkis nuvertinti problemas, nuolatinis juokavimas apie tai, kas iš tiesų skauda, ir baimė, kad tikras pažeidžiamumas atstums kitus žmones.

Pasekmės vaikams ir paaugliams

Disfunkcinė šeima veikia vaiką ne tik emociniu lygmeniu. Ji formuoja tai, kaip jis vertina save, kaip supranta kitus žmones, kaip reguliuoja stresą ir ko tikisi iš artumo. Vaikas prisitaiko prie aplinkos, tačiau prisitaikymas prie nesaugios aplinkos dažnai vėliau atrodo kaip sunkumas gyventi saugiai.

Žema savivertė

Žema savivertė dažnai auga ten, kur meilė, dėmesys ar pripažinimas buvo sąlyginiai. Tai dera su tyrimų išvada, kad ribotas šeimos darnumas, prasta komunikacija, rigidiškumas ir nelankstumas gali menkinti paauglių savivertę ir stiprinti pažeidžiamumo jausmą.

Tokie vaikai dažnai užauga viduje nuolat girdėdami šeimos balsą: tu per jautrus, per daug nori, per mažai stengiesi, vėl viską sugadinai. Net jei vėliau aplinka tampa saugesnė, vidinis vertintojas gali ilgai likti griežtas. Žmogus ima tikėti ne tuo, kas su juo nutiko, o tuo, ką apie save išmoko namuose.

Nerimas ir nesaugumas

Nuolat nenuspėjamoje šeimoje vaikas retai iš tiesų atsipalaiduoja. Jis stebi veidus, balsus, žingsnius, durų trankymą, tėvų būsenas ir net tylą. Tokia budri būsena vėliau gali virsti nuolatiniu nerimu, perdėtu jautrumu atmetimui, sunkumu pasitikėti ir įpročiu visada tikėtis blogiausio scenarijaus.

Paauglystėje tai gali atrodyti kaip dirglumas, uždarumas, miego sunkumai, somatiniai simptomai, panikos epizodai, socialinis vengimas arba atvirkščiai, desperatiškas prisirišimas prie žmonių, kurie žada bent kiek saugumo. Nesaugumas čia nėra charakterio trūkumas, o logiška reakcija į aplinką, kurioje saugumas niekada nebuvo tvirtas.

Emocijų reguliacijos sunkumai

Vaikas emocijų nereguliuoja vienas, jis to mokosi santykyje su suaugusiuoju. Todėl šeimai skirtos psichosocialinės intervencijos, padedančios gerinti emocijų reguliaciją, laikomos svarbia vaikų psichologinės gerovės stiprinimo kryptimi. Kai namuose niekas nepadeda įvardyti ir nuraminti jausmų, vaikas dažnai svyruoja tarp užgniaužimo ir sprogimo.

Tokie vaikai gali greitai supykti, labai giliai gėdytis, sunkiai nusiraminti po konflikto, nesuprasti, ko iš tiesų jaučia, arba slopinti emocijas tol, kol jos prasiveržia kūnu, elgesiu ar savęs žalojimu. Dažnai jie išmoksta ne reguliuoti, o išgyventi užšaldant, bėgant, įtinkant arba puolant.

Elgesio ir mokymosi problemos

Vaiko elgesio ar mokymosi sunkumai kartais yra ne atskira problema, o signalas, kad šeimoje vyksta kažkas daugiau. Tai matyti ir iš vaikų smurto bei apleistumo požymių aprašymo, kuriame tarp įspėjamųjų ženklų minimi elgesio pokyčiai, depresija, nerimas, miego sunkumai, mokyklinių rezultatų kritimas, dažnas nelankymas ir net savęs žalojimas.

Vaikas, gyvenantis disfunkcinėje aplinkoje, gali atrodyti nedėmesingas, agresyvus, išsiblaškęs arba nemotyvuotas, nors iš tiesų jo nervų sistema tiesiog yra perkrauta. Mokytis, sutelkti dėmesį ir planuoti sunku tada, kai daug psichinės energijos tenka ne mokyklai, o išgyvenimui namuose.

Pasekmės suaugusiam žmogui

Vaikystės disfunkcija nesibaigia sulaukus pilnametystės. CDC pabrėžia, kad nepalankios vaikystės patirtys siejamos su psichikos sveikatos problemomis ir medžiagų vartojimo sunkumais suaugus, todėl suaugusio žmogaus santykių, savivertės ar emocijų sunkumai dažnai turi gilesnę šeimos istoriją.

Santykių sunkumai

Žmogus, augęs ten, kur artumas buvo painus, šaltas arba žeidžiantis, dažnai tą painiavą atsineša į partnerystę. Tai atitinka ir tyrimus, rodančius, kad vaikystės emocinis žalojimas gali bloginti suaugusiųjų romantinių santykių kokybę. Toks žmogus gali rinktis emociškai neprieinamus partnerius, bijoti artumo, pernelyg greitai prisirišti arba nuolat laukti atstūmimo.

Dažna problema yra ne meilės stoka, o netikėjimas, kad sveikas ryšys apskritai įmanomas. Jei vaikystėje artumas reiškė kritiką, kontrolę ar chaotišką kaitaliojimąsi tarp šilumos ir šalčio, suaugęs žmogus gali supainioti intensyvumą su meile, dramą su artumu, o ramybę su nuoboduliu.

Ribų ir artumo problemos

Suaugę iš disfunkcinių šeimų žmonės dažnai turi du kraštutinumus: arba jie neturi ribų ir nuolat persitempia dėl kitų, arba ribas stato taip staigiai ir kietai, kad nebeįmanoma artumo. Tai panašu į kodpriklausomybės aprašomus santykių modelius, kuriuose ryškėja kaltė dėl savęs gynimo, baimė būti paliktam, poreikis gelbėti kitus ir sunkumai su artumu bei ribomis.

Tokiam žmogui gali būti labai sunku pasakyti ne, paprašyti pagalbos, nesijausti atsakingam už kito nuotaiką arba leisti sau turėti atskirą gyvenimą. Kita vertus, dalis žmonių, pavargę nuo nuolatinio prisitaikymo, ima vengti priklausomybės nuo kitų ir renkasi emocinį atstumą kaip vienintelį saugų būdą išlikti savimi.

Perfekcionizmas ir kaltė

Perfekcionizmas dažnai atrodo kaip stiprybė, tačiau disfunkcinės šeimos kontekste jis gali būti gynyba nuo gėdos, kritikos ir atstūmimo. Tai atspindi ir tyrimai apie vaikystės traumų, perfekcionizmo ir depresijos ryšį, kuriuose pabrėžiamas ypač žalingas netobulumo baimę palaikančio perfekcionizmo vaidmuo.

Tokie žmonės dažnai jaučiasi kalti ne tik dėl savo klaidų, bet ir dėl kitų emocijų. Jie gali nuolat atsiprašinėti, perdėtai stengtis, negalėti ilsėtis, save bausti už menkiausią nesėkmę ir gyventi su įsitikinimu, kad viską reikia užsitarnauti. Kaltė čia tampa ne kompasu, o nuolatiniu fonu.

Nerimas, depresija ir priklausomybės

Ilgai patirtas nesaugumas, emocinis ignoravimas ar smurtas gali didinti riziką susidurti su nerimu, depresija, panikos epizodais, valgymo sutrikimais, savęs žalojimu ar įvairiomis priklausomybėmis. Kartais žmogus taip bando reguliuoti tai, ko niekada neišmoko reguliuoti santykyje: įtampą, vienišumą, gėdą, pyktį ar tuštumą.

Čia svarbiausia suprasti, kad šios pasekmės nereiškia žmogaus silpnumo. Dažnai tai yra ilgalaikės nervų sistemos adaptacijos prie nuolatinio streso. Todėl vien valios nepakanka. Reikia supratimo, naujų santykių patirčių, praktinių įgūdžių ir neretai profesionalios pagalbos.

Kaip nutraukti disfunkcijos ciklą

Disfunkcijos ciklo nutraukimas nereiškia, kad žmogus turi tapti tobulas arba akimirksniu atleisti visiems, kurie jį skaudino. Dažniausiai tai reiškia lėtą, bet nuoseklų perėjimą nuo automatinio prisitaikymo prie sąmoningo pasirinkimo. Pirmiausia reikia pamatyti, kas vyksta, tada išmokti save saugoti, o galiausiai kurti naujus santykių modelius, kurie nebekartoja senos sistemos.

Problemos pripažinimas

Pirmas lūžis dažnai įvyksta tada, kai žmogus nustoja save įtikinėti, kad viskas buvo normalu. Tai nereiškia, kad reikia demonizuoti šeimą, bet reikia sąžiningai pripažinti žalą. Net nepalankių vaikystės patirčių prevencijos rekomendacijose pabrėžiama, kad vaikams būtini saugūs, stabilūs ir puoselėjantys santykiai, todėl ilgalaikis chaosas, baimė ar emocinis nepaisymas nėra auklėjimo smulkmenos.

Daug žmonių užstringa todėl, kad mato ir gerus šeimos momentus, ir blogus. Tačiau abi tiesos gali egzistuoti kartu. Galėjote mylėti savo tėvus ir kartu kentėti nuo jų elgesio. Galėjote būti aprengtas ir pamaitintas, bet emociškai paliktas vienas. Problemos pripažinimas nėra nedėkingumas, tai realybės atgavimas.

Ribų nustatymas

Ribos reikalingos ne tam, kad nubaustumėte kitus, o tam, kad apsaugotumėte save. Jos gali būti labai konkrečios: apie ką kalbėsite, ko nebetoleruosite, kiek laiko praleisite kartu, kokiu tonu su jumis galima kalbėti, kokiomis sąlygomis bendrausite su giminėmis. Ribos ypač svarbios tada, kai žmogus įpratęs save aukoti dėl tariamos šeimos ramybės.

Pradžioje ribos dažnai sukelia daug kaltės, nes disfunkcinėje šeimoje savisauga buvo traktuojama kaip egoizmas. Tačiau sveikos ribos padeda atskirti, kur baigiasi jūsų atsakomybė ir prasideda kito žmogaus pasirinkimai. Be šio atskyrimo ciklas dažniausiai kartojasi net tada, kai formaliai jau gyvenate atskirai.

Darbas su emocijomis

Vien suprasti savo istoriją neužtenka, nes kūnas ir nervų sistema dažnai tebėra išmokę seną reagavimo būdą. Čia naudingas kryptingas darbas su mintimis, jausmais ir elgesiu. Kognityvinė elgesio terapija, be kitų metodų, padeda geriau matyti minčių, emocijų ir reakcijų ryšį bei kurti veiksmingesnius atsakus į sudėtingas situacijas.

Praktikoje tai gali reikšti mokymąsi atpažinti trigerius, toleruoti nepatogius jausmus nepabėgant į senas strategijas, pavadinti gėdą, pyktį ar liūdesį jų tikrais vardais, lėtinti automatinį įtikinėjimą, kad viską turite išspręsti už kitus, ir treniruoti naują patirtį, kurioje emocijos nėra nei gėdingos, nei pavojingos.

Sveikesni santykių modeliai

Nutrūkti nuo disfunkcijos neįmanoma vien atsitraukus nuo žalingų santykių. Reikia ir išmokti naujo modelio. Tai dera su PSO rekomendacijomis dėl tėvystės ir santykių stiprinimo intervencijų, kurios siekia mažinti grubų elgesį, stiprinti ryšį tarp suaugusiojo ir vaiko bei saugoti abiejų psichikos sveikatą.

Sveikesnis modelis paprastai remiasi keliais dalykais: pagarba vietoje baimės, aiškumas vietoje manipuliacijos, nuoseklumas vietoje chaoso, atsakomybė už savo elgesį vietoje kaltės permetimo ir artumas, kuriame galima likti savimi. Suaugęs žmogus to mokosi iš naujo per terapiją, draugystes, partnerystę ir labai paprastus kasdienius pasirinkimus.

Sprendimai ir pagalba

Pagalba disfunkcinės šeimos kontekste nebūtinai reiškia, kad visa šeima vienu metu taps sąmoninga ir norės keistis. Kartais pagalba prasideda nuo vieno žmogaus, kuris nori sustabdyti pasikartojantį skausmą. Net ir tada pokytis yra prasmingas, nes keisdamas save žmogus keičia tai, ką perduos savo santykiams ir vaikams.

Individuali terapija

Individuali terapija padeda suprasti savo istoriją, atpažinti pasikartojančius modelius ir mokytis naujų būdų reaguoti. Psichoterapija apibūdinama kaip pagalbos forma, kurioje žmogus kartu su specialistu nagrinėja savo jausmų, minčių ir elgesio ryšį bei mokosi sveikesnių įveikos būdų.

Dirbant su disfunkcinės šeimos pasekmėmis terapijoje dažnai tenka grįžti prie gėdos, ribų, savivertės, prisirišimo, traumos, pykčio ir gedėjimo temų. Tai nėra vien kalbėjimas apie praeitį. Tai ir labai praktiškas darbas su dabartimi: kaip kalbėti, kaip rinktis, kaip atlaikyti konfliktą, kaip nebeįkristi į seną vaidmenį.

Šeimos terapija

Šeimos terapija gali būti labai naudinga, kai keli šeimos nariai pripažįsta problemą ir nori mokytis kitokio bendravimo. Šeimos terapeutas dirba būtent su santykių ir šeimos problemomis, todėl tokia pagalba svarbi ten, kur reikia keisti ne vien atskiro žmogaus simptomus, bet ir visą tarpusavio dinamiką.

Vis dėlto šeimos terapija netinka kiekvienai situacijai. Jei šeimoje vyksta aktyvus smurtas, stipri manipuliacija arba vienas žmogus nori naudoti terapiją tam, kad išlaikytų kontrolę, pirmiausia svarbu pasirūpinti saugumu. Kartais vienintelė reali pradžia yra individuali pagalba tam, kuris nori nutraukti ciklą.

Paramos grupės

Paramos grupės gali suteikti tai, ko disfunkcinė šeima dažnai niekada nesuteikė: patirtį būti išgirstam, suprastam ir nepasmerktam. Mayo Clinic nurodo, kad tokios grupės gali mažinti vienišumo jausmą, padėti atviriau kalbėti apie išgyvenimus ir stiprinti įveikos įgūdžius.

Grupės ypač vertingos žmonėms, kurie visą gyvenimą jautėsi vieni su savo šeimos paslaptimis. Išgirsti, kad kiti patyrė panašias manipuliacijas, gėdinimą, priklausomybę ar parentifikaciją, dažnai tampa lūžio tašku. Tai padeda suprasti, kad problema nebuvo jūsų blogumas ar jautrumas, o sistema, kurioje teko augti.

Pagalba vaikams ir paaugliams

Jei disfunkcija veikia vaiką dabar, neverta laukti, kol jis išaugs. NIMH rekomenduoja, kad susirūpinus vaiko emocine ar elgesio būkle verta kalbėtis su tais, kurie jį mato kasdien, kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą ir prireikus gauti siuntimą pas vaikų psichikos sveikatos specialistą.

Vaikui ir paaugliui pagalba neturi apsiriboti moralizavimu. Jam reikia saugaus suaugusiojo, kuris tikėtų jo patirtimi, padėtų įvardyti, kas vyksta, nenuvertintų simptomų ir prireikus inicijuotų profesionalią pagalbą. Kuo anksčiau sustabdomas žalojantis modelis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis taps pagrindine žmogaus savasties dalimi.

Ką daryti gyvenant disfunkcinėje šeimoje

Gyvenant disfunkcinėje šeimoje svarbiausia atskirti du dalykus: ką galite padaryti dėl savo saugumo ir gerovės, ir ko negalite pakeisti vien savo pastangomis. Daugelis žmonių per ilgai bando išgelbėti sistemą, kuri laikosi ant neigimo, baimės ir kontrolės. Todėl praktiški sprendimai dažnai padeda labiau nei dar vienas bandymas visiems kažką įrodyti.

Kaip pasirūpinti savo saugumu

Jei namuose yra smurto, bauginimo, prievartinės kontrolės ar reali fizinio pavojaus grėsmė, saugumas turi būti svarbesnis už šeimos ramybę. Tai atitinka ir rekomendacijas, kaip atpažinti smurtą namuose ir ieškoti pagalbos, kuriose pabrėžiama, kad pagalbos nereikia atidėti iki kraštutinės krizės.

  • Turėkite bent vieną žmogų už šeimos ribų, kuriam galite saugiai pasakyti, kas vyksta.
  • Jei įmanoma, pasiruoškite planą, kur galėtumėte išeiti, jei situacija staiga paaštrėtų.
  • Laikykite lengvai pasiekiamus svarbius dokumentus, telefoną, vaistus ir būtiniausius daiktus.
  • Jei kyla tiesioginis pavojus jums ar vaikui, kvieskite skubiąją pagalbą ir ieškokite saugios vietos nedelsdami.

Ko negalite kontroliuoti

Negalite priversti kito žmogaus pripažinti priklausomybės, liautis meluoti, pradėti gydytis, nustoti smurtauti ar staiga tapti empatišku. Negalite išgelbėti šeimos vien tuo, kad būsite dar supratingesnis, ramesnis, geresnis ar kantresnis. Negalite savo brandumu užpildyti to, ko stokoja visa sistema.

Kontroliuoti galite savo ribas, savo sprendimus, savo reakciją, savo pagalbos paiešką ir savo santykių pasirinkimus. Šis skirtumas labai svarbus, nes disfunkcinėje šeimoje žmogus dažnai išmoksta prisiimti perdėtą atsakomybę už kitų elgesį. Atsisakyti šios iliuzijos sunku, bet tai vienas iš esminių žingsnių link laisvesnio gyvenimo.

Kada atsitraukti

Kartais santykį galima taisyti, o kartais saugiausias sprendimas yra atsitraukti, bent kuriam laikui. Tai gali reikšti mažesnį bendravimą, aiškias bendravimo sąlygas, laikiną atstumą arba ribotą kontaktą. APA aptaria, kad atsiribojimas nuo šeimos nėra paprastas ar vienareikšmis sprendimas, tačiau jis kartais tampa svarbia savisaugos dalimi, kai santykis nuolat žeidžia ir nesikeičia.

Atsitraukti verta svarstyti tada, kai po kiekvieno kontakto jaučiatės sugriautas, kai jūsų ribos nuolat laužomos, kai vyksta smurtas, kai manipuliacija yra nuolatinė, kai vaikai tampa šeimos disfunkcijos įkaitais arba kai bet koks bandymas kalbėtis baigiasi tuo pačiu žalojančiu scenarijumi. Atsitraukimas nėra kerštas. Kartais tai yra vienintelė erdvė, kurioje gali prasidėti gijimas.

Dažniausiai užduodami klausimai apie disfunkcinę šeimą

Ar disfunkcinė šeima visada smurtauja?

Ne. Fizinio smurto gali ir nebūti, tačiau šeima vis tiek gali būti disfunkcinė dėl nuolatinio emocinio šalčio, gėdinimo, neigimo, ribų laužymo, parentifikacijos, stipraus nenuspėjamumo ar priklausomybių. Kita vertus, jei smurtas yra, tai jau aiškus ir sunkus disfunkcijos požymis. Vertinant svarbu žiūrėti ne tik į ekstremalius epizodus, bet ir į kasdienį santykių klimatą.

Ar galima pakeisti išmoktus modelius?

Taip, bet dažniausiai ne vien valios pastangomis. Reikia atpažinti modelį, suprasti jo kilmę, išmokti naujų įgūdžių ir pakankamai kartų patirti santykį, kuriame nebūtina gintis senais būdais. Pokytis paprastai vyksta palaipsniui: pirmiausia žmogus pradeda matyti, kaip elgiasi, paskui pamato, ką jaučia, tada išmoksta sustoti ir tik po to ima rinktis kitaip.

Labai svarbu nesitikėti, kad gijimas vyks tiesiai. Vieną laiką ribas laikysite geriau, kitą kartą vėl įkrisite į seną vaidmenį. Tai nereiškia, kad nejudate pirmyn. Dažnai tai reiškia, kad senasis modelis buvo giliai įsišaknijęs ir jam pakeisti reikia ne tik supratimo, bet ir daug praktikos.

Ar verta riboti kontaktą?

Riboti kontaktą verta tada, kai santykis nuolat kenkia jūsų ar jūsų vaikų saugumui, psichikos sveikatai ir orumui, o pokyčio iš kitos pusės nėra. Kartais pakanka aiškių bendravimo sąlygų, kartais būtinas trumpesnis ar retesnis bendravimas, o kartais tenka rinktis labai ribotą arba visai nutrauktą kontaktą. Sprendimą padeda priimti ne vien kaltė ar lojalumas, o klausimas, kas realiai vyksta po kontakto ir ar tas santykis turi bent minimalią erdvę pagarbai.

Jei abejojate, verta įsivertinti labai paprastai: ar po bendravimo jaučiatės saugesnis, aiškesnis ir labiau savimi, ar sutrikęs, kaltas, išsekęs ir vėl įtrauktas į seną dinamiką. Kartais būtent šis skirtumas ir parodo, kiek kontakto jums iš tiesų yra sveika.

Į viršų