Kas yra arogancija?

Autorius /

Arogancija yra perdėtas savo svarbos, teisumo ar pranašumo jausmas, kuris virsta menkinančiu santykiu su kitais, o jos esmę gerai atspindi įžeidus požiūris, kylantis iš tikėjimo savo viršumu.

Arogancijos apibrėžimas

Arogancija nėra vien stiprus charakteris, drąsus kalbėjimas ar aukšti standartai. Ji prasideda ten, kur žmogus savo vertę ima sieti ne tik su tuo, ką moka ar pasiekė, bet ir su poreikiu būti aukščiau kitų. Tada santykis su aplinka tampa nebe lygiavertis, o hierarchinis: vieni turi klausyti, pritarti, žavėtis arba bent jau netrukdyti.

Svarbu atskirti aroganciją nuo aiškumo ir tvirtumo. Žmogus gali kalbėti užtikrintai, priimti sprendimus greitai ir nebijoti atsakomybės, bet kartu išlikti pagarbus, smalsus ir gebantis keisti nuomonę. Arogancija nuo sveiko užtikrintumo skiriasi tuo, kad jai svarbus ne vien rezultatas, bet ir pranašumo demonstravimas.

Kaip pasireiškia arogancija?

Arogancija gali būti labai akivaizdi, kai žmogus giriasi, menkina kitus ar kalba iš aukšto, tačiau ji gali būti ir kur kas subtilesnė. Ji pasirodo per pašaipų šypsnį, nekantrų atodūsį, demonstratyvų akių vartymą, nuolatinį kitų taisymą, ironiškas pastabas ar tą specifinį toną, kuris leidžia suprasti, kad pašnekovas čia vertinamas, o ne girdimas.

Dar vienas būdingas bruožas yra įsitikinimas, kad savo nuomonę pakanka pasakyti vien tam, kad ji taptų svaresnė už kitų. Arogantiškas žmogus linkęs ne tiek diskutuoti, kiek uždaryti pokalbį. Jam sunkiau sakyti nežinau, suklydau, nepagalvojau arba tu teisus, nes tokie žodžiai jo vidinėje logikoje skamba kaip silpnumas, nors iš tikrųjų jie dažnai rodo brandą.

Arogancijos požymiai

Elgesys su kitais

Kasdienybėje arogancija dažnai atpažįstama ne iš to, kaip žmogus kalba apie save, o iš to, kaip jis elgiasi su kitais. Jis gali menkinti svetimus pasiekimus, pertraukinėti, pasisavinti komandos nuopelnus, nesidomėti silpnesnio ar mažiau matomo žmogaus pozicija. Kuo silpnesnė socialinė kito padėtis, tuo lengviau arogantiškas žmogus leidžia sau būti nepagarbus.

Toks žmogus neretai ima manyti, kad taisyklės visiems galioja, tik ne jam. Jis gali vėluoti, nes jo laikas esą svarbesnis, nereaguoti į susitarimus, nes jo prioritetai esą savaime aukštesni, arba reikalauti iš kitų to, ko pats nelaiko būtina daryti. Ši dvigubų standartų laikysena yra vienas aiškiausių arogancijos ženklų.

Bendravimo tonas

Arogancija labai dažnai girdisi balse. Tonas tampa pamokantis, kategoriškas, nekviečiantis dialogo. Tokiam bendravimui būdingos frazės, kurios iš anksto uždaro galimybę diskusijai: tai juk akivaizdu, visi supranta, čia net nėra apie ką kalbėti, aš jau seniai žinojau. Tokie pasakymai kuria ne aiškumą, o spaudimą paklusti.

Dažnai arogantiškas tonas painiojamas su profesionalumu, nes žmogus atrodo ryžtingas ir užtikrintas. Tačiau skirtumas paprastas: profesionalus tonas padeda suprasti, o arogantiškas tonas verčia pasijusti menkesniam. Pirmuoju atveju po pokalbio lieka aiškumo, antruoju dažnai lieka įtampa, susierzinimas arba noras atsitraukti.

Reakcija į kritiką

Vienas ryškiausių arogancijos testų yra reakcija į nemalonų grįžtamąjį ryšį. Žmogus gali atrodyti labai tvirtas tol, kol viskas vyksta pagal jo scenarijų, bet vos sulaukęs pastabos staiga tampa piktas, gynybiškas, pašaipus arba emociškai užsisklendęs. Tada paaiškėja, kad išorinis tvirtumas buvo gana trapus.

Arogantiška reakcija į kritiką dažniausiai siekia ne suprasti, kas pasakyta, o nuvertinti patį kritiką. Vietoje klausimo kas čia tiesa atsiranda kita logika: kas tu toks, kad man tai sakytum. Būtent dėl to žmogui darosi sunku mokytis iš patirties, nes kiekviena korekcija jo akyse tampa ne informacija, o statuso iššūkiu.

Arogancijos pavyzdžiai

Darbe

Darbe arogancija dažnai apsimeta kompetencija. Vadovas gali atmesti komandos idėją vien todėl, kad ji ne jo, viešai taisyti darbuotoją ne tam, kad padėtų, o tam, kad parodytų galią, arba prisiimti sau komandos laimėjimą, o nesėkmės atveju kaltę palikti kitiems. Tokiuose kolektyvuose žmonės greitai išmoksta mažiau siūlyti, mažiau klausti ir daugiau tylėti.

Arogantiškas kolega taip pat gali nuolat kalbėti apie savo patirtį, bet mažai girdėti, ką siūlo aplinkiniai. Jis gali laikyti diskusiją silpnumu, o abejonę neprofesionalumu. Iš šalies tai kartais atrodo kaip stipri lyderystė, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad po tuo slypi ne bendradarbiavimo gebėjimas, o vieno žmogaus ego poreikiai.

Santykiuose

Asmeniniuose santykiuose arogancija pasireiškia tada, kai vieno žmogaus jausmai, nuomonė ir poreikiai nuolat tampa mažiau svarbūs. Partneris gali ne klausytis, o aiškinti, ką kitas esą turėtų jausti. Ginčas tada tampa ne bandymu suprasti, o varžybomis, kuriose svarbiausia nugalėti, išlaikyti teisumą ir nepripažinti savo dalies atsakomybės.

Tokiuose santykiuose atsiprašymas dažnai pakeičiamas racionalizacija. Vietoje paprasto atsiprašau pasigirsta ilga paskaita, kodėl kitas viską suprato ne taip, per jautriai sureagavo arba pats išprovokavo situaciją. Dėl to artumas silpnėja, nes žmogus nustoja jaustis matomas ir gerbiamas.

Kasdienybėje

Kasdienybėje arogancija gali būti labai buitinė. Ji matoma vairuotojui manant, kad jam galima nepaisyti kitų, klientui kalbant su aptarnaujančiu žmogumi taip, lyg šis būtų žemesnės vertės, arba socialiniuose tinkluose komentuojant ne tam, kad pasidalytų mintimi, o tam, kad viešai pažemintų kitą. Šiose smulkiose situacijose arogancija ypač aiški, nes joje dingsta elementari pagarba.

Dažnai tokio elgesio žmogus net nelaiko problema. Jis tai vadina tiesumu, aukštais standartais, humoru arba principingumu. Tačiau jei po tokio tiesumo aplinkiniai nuolat jaučiasi sumenkinti, vadinasi, problema slypi ne tik pasakytame turinyje, bet ir santykio būde.

Arogancija ir pasitikėjimas savimi

Pagrindiniai skirtumai

Psichologijoje pasitikėjimas savimi apibrėžiamas kaip pasitikėjimas savo gebėjimais, sprendimu ir pajėgumu veikti. Tai reiškia, kad žmogus gali drąsiai imtis užduočių, kalbėti aiškiai ir nebijoti atsakomybės, bet jam nereikia menkinti kitų, kad jaustųsi tvirtas.

Tuo tarpu savivertė siejama su tuo, kiek teigiamai žmogus vertina save. Kai savivertė pakankamai stabili, žmogui nereikia nuolat įrodinėti savo pranašumo. Jis gali pripažinti ribas, suklysti, mokytis ir nepulti ginti savo ego kiekvieną kartą, kai išgirsta nepritarimą.

  • Pasitikėjimas savimi sako aš galiu, o arogancija sako tik aš galiu.
  • Pasitikėjimas savimi leidžia mokytis, o arogancija verčia gintis.
  • Pasitikėjimas savimi remiasi vidiniu stabilumu, o arogancija dažnai remiasi palyginimu su kitais.

Tyrimai, lyginantys narcisizmą ir savivertę, rodo, kad aukšta savivertė ir narciziškas savęs vertinimas nėra tas pats. Išoriškai abu gali atrodyti panašiai, nes abu susiję su teigiamu savęs matymu, tačiau narciziškesnis funkcionavimas labiau siejasi su antagonizmu, mažesniu palankumu kitiems ir prastesniu tarpasmeniniu prisitaikymu.

Kur baigiasi pasitikėjimas savimi

Riba peržengiama tada, kai žmogus praranda tikslų savo stiprybių ir silpnybių vertinimą. Pasitikėjimas savimi leidžia pripažinti, kad vienoje srityje esi stiprus, o kitoje dar mokaisi. Arogancijai toks balansas per sunkus, nes jai reikia vientiso didybės vaizdo.

Dar vienas kriterijus yra santykis su kitų sėkme. Savimi pasitikintis žmogus gali džiaugtis kito pasiekimu ir vis tiek jaustis vertingas. Arogantiškam žmogui svetima sėkmė dažnai atrodo kaip grėsmė jo statusui. Būtent todėl jis linkęs mažinti kitų nuopelnus, ieškoti trūkumų arba nuolat grąžinti dėmesį prie savęs.

Kodėl žmonės tampa arogantiškais

Nesaugumas

Kai kuriems žmonėms arogancija yra gynybinė strategija, nes grėsmė savivertei gali sukelti perdėtas reakcijas, kuriomis mėginama atkurti viršenybės jausmą. Tokiais atvejais žmogus puola ne todėl, kad būtų iš tikrųjų ramus ir tvirtas, o todėl, kad viduje negali pakęsti menkiausio sumenkinimo pojūčio.

Todėl arogancija kartais ypač sustiprėja ten, kur daug vertinimo, konkurencijos ir lyginimosi. Žmogus, kuris nuolat jaučiasi matuojamas, gali pradėti kurti perdėtą išorinį tvirtumo šarvą. Problema ta, kad toks šarvas ne padeda augti, o tik trumpam apsaugo nuo nemalonių jausmų.

Pranašumo poreikis

Kai kuriems žmonėms aroganciją maitina ne vien nesaugumas, bet ir stiprus statuso poreikis. Jiems svarbu ne tik būti geri, bet būti geresniems už kitus, ne tik būti įvertintiems, bet būti išskirtiniams. Kraštutinėse formose tai persipina su teisėtumo jausmu ir ypatingo dėmesio lūkesčiu.

Tada santykiai pradedami matuoti ne artumu ar bendradarbiavimu, o rangais. Kiek aš svarbesnis, kiek manęs klausoma, kiek man nusileidžiama, kiek dėmesio gaunu. Toks mąstymas ilgainiui iškreipia realybę, nes kiti žmonės nebematyti kaip lygiaverčiai asmenys, o tik kaip auditorija, kliūtis arba priemonė.

Savirefleksijos stoka

Arogancija lengvai įsitvirtina ten, kur žmogus nustoja tikrinti savo įsitikinimus, o arogancija net įvardijama kaip viena pirmųjų kliūčių pakeisti nuomonę. Jei tikslas tampa ne suprasti, o būti teisiam, žmogus nebepriima informacijos, kuri galėtų pakoreguoti jo požiūrį.

Savirefleksijos stoka pasireiškia tuo, kad žmogus nuolat aiškina kitus, bet retai klausia savęs, kokį poveikį pats daro aplinkai. Jis lengviau pastebi kitų jautrumą nei savo grubumą, kitų klaidas nei savo aklumą, kitų ego nei savąjį. Be šio vidinio sustojimo arogancija ilgainiui tampa ne epizodu, o charakterio dalimi.

Arogancijos pasekmės

Santykiams

Arogancija santykiuose kuria atstumą, net jeigu išoriškai žmogus atrodo charizmatiškas, sėkmingas ar įdomus. Artimam ryšiui reikia abipusės pagarbos, gebėjimo išgirsti ir kartais nusileisti. Kai vienas žmogus nuolat turi būti svarbiausias, santykis tampa emociškai nesaugus. Kitas pradeda filtruoti, ką sako, kada sako ir ar apskritai verta atsiverti.

Dėl to kaupiasi tylus nuovargis. Iš pradžių aplinkiniai ginčijasi, vėliau bando aiškinti, dar vėliau tiesiog nustoja dalintis. Būtent todėl arogantiškas žmogus gali nuoširdžiai stebėtis, kodėl žmonės nuo jo tolsta, nors jam atrodo, kad jis tik pasako tiesą. Problema ta, kad santykius ardo ne vien tiesa, bet ir forma, kuria ji sakoma.

Karjerai

Darbe arogancija trumpam gali sukurti stiprybės įspūdį, bet ilgainiui ji silpnina komandų veikimą, nes geras komandinis darbas remiasi atviru grįžtamuoju ryšiu, klaidų pripažinimu ir mokymusi vieniems iš kitų. Arogantiškoje aplinkoje žmonės mažiau kalba apie rizikas, vėliau praneša apie klaidas ir dažniau renkasi saugesnes, bet prastesnes idėjas.

Tokia laikysena kenkia ir pačiam arogantiškam žmogui. Jis gali prarasti kolegų pasitikėjimą, būti apeinamas neformaliuose sprendimuose, gauti mažiau nuoširdaus grįžtamojo ryšio ir likti įkalintas savo pačio įvaizdyje. Kuo aukštesnė pozicija, tuo ši problema pavojingesnė, nes aplinkiniai vis rečiau išdrįsta pasakyti tai, ko žmogui labiausiai reikia išgirsti.

Asmeniniam augimui

Arogancija stabdo asmeninį augimą todėl, kad augti įmanoma tik pripažinus savo nebaigtumą. Kad mokytumeisi, turi sutikti, jog kažko nežinai, kažko dar nemoki, kažkur klysti. Arogancija šį procesą laužo, nes jai reikia nuolatinio teisumo pojūčio. Dėl to žmogus renkasi ne korekciją, o savęs pateisinimą.

Ilgainiui jis gali daug kartų kartoti tą pačią klaidą vis kitu pavidalu. Keičiasi darbovietės, partneriai, aplinka, bet ne pats santykio modelis. Tada žmogus jaučiasi nuolat nesuprastas, nuvertintas ar nepakankamai įvertintas, nors iš tikrųjų didelė dalis sunkumų kyla iš jo paties negebėjimo matyti save realistiškai.

Kaip atpažinti aroganciją savyje

Dažniausi ženklai

Atpažinti aroganciją savyje nėra lengva, nes ji dažnai slepiasi po gražesniais vardais. Žmogus sau gali atrodyti tiesiog reiklus, racionalus, principingas ar nekentžiantis kvailumo. Todėl verta žiūrėti ne tik į ketinimus, bet ir į pasikartojančius elgesio modelius.

  • Dažnai pertraukiu kitus, nes man atrodo, kad jau supratau, ką jie nori pasakyti.
  • Viduje susierzinu, kai kitas žmogus žino daugiau už mane arba sulaukia daugiau dėmesio.
  • Kritiką pirmiausia išgyvenu kaip puolimą, o ne kaip informaciją.
  • Retai keičiu nuomonę, net kai argumentai prieš mane stiprūs.
  • Atsiprašau formaliai, bet sunkiai pripažįstu savo kaltę be pasiteisinimų.
  • Dažnai jaučiu, kad aplinkiniai yra pernelyg lėti, jautrūs arba nepakankamai kompetentingi.

Klausimai sau

Naudingiausia ne smerkti save, o užduoti sau tikslius klausimus. Arogancija mažėja ne nuo gėdos, o nuo sąžiningo matymo. Jei į šiuos klausimus atsakote atvirai, jie gali tapti pirmu realiu pokyčio žingsniu.

  • Ar aš klausau tam, kad suprasčiau, ar tam, kad greičiau atsakyčiau?
  • Ar man svarbiau rasti tiesą, ar laimėti pokalbį?
  • Kaip reaguoju, kai mane pataiso žmogus, kurį laikau žemesniu už save?
  • Ar aš galiu nuoširdžiai pasakyti nežinau, nesupratau, padėjai man pamatyti kitaip?
  • Ar žmonės šalia manęs jaučiasi drąsiai kalbėdami, ar atsargiai renkasi žodžius?

Jei atsakymai nemalonūs, tai nėra bloga žinia. Tai ženklas, kad pradėjote matyti dalį savęs, kuri anksčiau veikė automatiškai. Savęs atpažinimas dar nereiškia, kad problema išnyko, bet jis nutraukia svarbiausią arogancijos maitinimo grandinę, kai žmogus viską aiškina kitais, tik ne savimi.

Kaip mažinti aroganciją

Klausymasis

Pirmas praktinis žingsnis yra mokytis klausytis taip, kad klausymosi tikslas būtų suprasti, o ne pasitvirtinti savo teisumą. Tai reiškia leisti žmogui pabaigti mintį, neplanuoti atsakymo dar jam kalbant, perklausti, ar teisingai supratote, ir bent trumpam atidėti norą būti įspūdingam.

Labai veiksmingas pratimas yra po kito žmogaus pasisakymo pirmiausia trumpai atkartoti jo mintį savais žodžiais. Jei negalite sąžiningai pakartoti, ką žmogus norėjo pasakyti, vadinasi, greičiausiai jo dar neišgirdote. Toks paprastas įprotis greitai parodo, kiek daug arogancijos slypi skuboje daryti išvadas.

Empatija

Empatija yra gebėjimas suprasti žmogų iš jo atskaitos taško, o ne vien iš savojo. Kai ugdote empatiją, kitas žmogus nustoja būti kliūtis jūsų ego ir tampa atskira asmenybe su savo logika, baimėmis, jautrumu ir orumu.

Praktikoje empatija nereiškia viskam pritarti. Ji reiškia bandymą suprasti, kodėl kitam skauda, kodėl jis reagavo būtent taip ir ką jis iš tiesų norėjo apginti. Žmogus, kuris mokosi empatijos, pamažu atsisako refleksinio menkinimo ir ima dažniau rinktis smalsumą. O smalsumas yra vienas patikimiausių arogancijos priešnuodžių.

Grįžtamasis ryšys

Mokymasis priimti grįžtamąjį ryšį yra būtinas, nors kritinis grįžtamasis ryšys dažnai sukelia gynybiškumą ir įtampą. Todėl verta susitarti su savimi, kad pirmoji reakcija į pastabą nebus ginčas. Pirmiausia išklausau, tada paklausiu, kuo tai pasireiškė, ir tik po to sprendžiu, su kuo sutinku.

Padeda ir konkretus įprotis reguliariai paprašyti dviejų ar trijų žmonių atsakyti į vieną klausimą: ką aš darau taip, kad su manimi sunkiau dirbti ar kalbėtis. Tokia formuluotė verčia išgirsti ne abstraktų vertinimą, o elgesio poveikį. Būtent poveikio matymas dažnai ir tampa riba, už kurios žmogus nustoja save laikyti tiesiog stipria asmenybe ir pradeda matyti arogancijos kainą.

Dažniausiai užduodami klausimai apie aroganciją

Ar arogancija ir narcisizmas susiję?

Taip, jie gali persidengti, bet tai nėra tas pats. Narcisistinis asmenybės sutrikimas yra daugiau nei arogancija ar savanaudiškumas, nes tai klinikinė būklė, susijusi su tuo, kaip žmogus mato save ir kuria santykius su kitais. Kitaip tariant, žmogus gali elgtis arogantiškai ir neturėti asmenybės sutrikimo, o diagnozės negalima klijuoti vien iš kelių erzinančių bruožų.

Ar arogancija visada slepia nesaugumą?

Ne visada, tačiau gana dažnai po išoriniu viršenybės demonstravimu slypi trapi savivertė, nes už kraštutinio pasitikėjimo kaukės gali būti neapibrėžta savivertė ir didelis jautrumas kritikai. Vis dėlto arogancija gali kilti ir iš įpročio, socialinio vaidmens, galios pozicijos, nuolatinio lepinimo ar aplinkos, kurioje pasipūtimas laikomas stiprybe.

Ar aroganciją galima pakeisti?

Taip, ypač tada, kai žmogus nustoja ginti savo įvaizdį ir pradeda dirbti su realiu savęs matymu. Tai atitinka ir psichoterapinę logiką, nes pokytis siejamas su realesniu savo gebėjimų priėmimu, geresniu kritikos toleravimu ir artimesnių santykių kūrimu. Praktikoje tai reiškia ne vien mandagesnį toną, bet gilesnį darbą su saviverte, gėdos toleravimu, empatija ir gebėjimu pripažinti, kad kitas žmogus nebūtinai mažesnis vien todėl, kad mąsto kitaip.

Didžiausias pokytis įvyksta tada, kai žmogus pradeda laikyti nuolankumą ne pažeminimu, o tikslumo forma. Kuo tiksliau matai save, tuo mažiau reikia vaidinti didesnį, garsesnį ar svarbesnį, nei esi. Būtent čia ir baigiasi arogancija, o prasideda brandesnis santykis su savimi ir kitais.

Į viršų