Psichoanalitinė psichoterapija yra giluminė kalbėjimo terapija, padedanti suprasti pasąmoningus konfliktus, pasikartojančius santykių modelius ir ilgiau trunkančius emocinius sunkumus, todėl ji labiausiai tinka tiems, kurie ieško ne tik simptomų sumažėjimo, bet ir tvaresnio vidinio pokyčio.
- Kas yra psichoanalitinė psichoterapija?
- Kam skirta psichoanalitinė psichoterapija?
- Kaip vyksta psichoanalitinė psichoterapija?
- Kiek trunka psichoanalitinė psichoterapija?
- Kiek kainuoja psichoanalitinė psichoterapija?
Kas yra psichoanalitinė psichoterapija?
Pagal psichoanalitinės psichoterapijos apibrėžimą, tai terapinis procesas, kuris padeda žmogui geriau suprasti savo vidinį pasaulį, jo įtaką dabartiniams santykiams ir taip mažinti kančią bei psichologinius simptomus. Kitaip tariant, ši terapija ieško ne vien to, kas jus neramina šiandien, bet ir to, kodėl tie patys sunkumai kartojasi, kodėl tam tikrose situacijose kyla panašūs jausmai, ir kodėl kai kurios reakcijos atrodo stipresnės, negu pati situacija lyg ir pateisintų.
Psichoanalitinėje psichoterapijoje žmogus nėra vertinamas kaip simptomų rinkinys. Didesnis dėmesys skiriamas visumai: asmenybės raidai, ankstyviems santykiams, savivertei, gynybos būdams, pasikartojantiems pasirinkimams, vidiniams konfliktams ir tam, kaip visa tai pasireiškia dabartiniame gyvenime. Dėl šios priežasties ji dažnai pasirenkama tada, kai sunkumai jaučiasi gilūs, seni, pasikartojantys arba sunkiai paaiškinami vien dabartinėmis aplinkybėmis.
Kokiais principais remiasi psichoanalitinė psichoterapija?
Vilniaus universitete aprašomas metodo pagrindas pabrėžia, kad psichoanalitinė psichoterapija remiasi tiek klasikine, tiek modernia psichoanalitine teorija, prasmingu psichoterapiniu santykiu ir individualiai pacientui parenkamomis intervencijomis. Praktikoje tai reiškia, kad terapeutas nesivadovauja vien standartišku pratimų rinkiniu. Jis klausosi, kaip žmogus pasakoja apie save, ką nutyli, kur stringa, kur kartojasi tie patys motyvai, ir iš to pamažu kuria gilesnį sunkumų supratimą.
Tarptautinis psichoanalizės paaiškinimas akcentuoja, kad žmogaus elgesį ir savijautą veikia pasąmoningi norai, baimės, ankstyvosios patirtys, santykiai ir net ankstyvos trauminės patirtys, kurios per gyvenimą gali kartotis panašiomis formomis. Iš čia kyla svarbiausi šios terapijos principai: ne viską apie save žinome, dabartis dažnai atkuria praeities modelius, o tikras pokytis dažniausiai prasideda tada, kai žmogus ne tik supranta savo istoriją protu, bet ir atpažįsta ją gyvai savo jausmuose, santykiuose ir pasirinkimuose.
Dar vienas svarbus principas yra terapinio santykio reikšmė. Psichoanalitinėje psichoterapijoje manoma, kad žmogus į terapeuto ir kliento santykį neretai perkelia savo įprastus lūkesčius, baimes, gėdą, pyktį, prisirišimą ar nusivylimą. Tai nėra terapijos trukdis. Priešingai, tai tampa svarbia medžiaga darbui, nes padeda saugioje aplinkoje pamatyti, kaip žmogus linkęs kurti santykį ir kas jam jame skauda labiausiai.
Kuo psichoanalitinė psichoterapija skiriasi nuo kitų terapijos krypčių?
Britų psichoanalitinės tarybos aprašymas pabrėžia, kad ši terapija yra ilgalaikė, gili ir dažnesnė už daugelį kitų kalbėjimo terapijų, o jos centre yra pasąmonės tyrinėjimas ir paties žmogaus vedamas pasakojimas. Būtent todėl ji skiriasi nuo labiau struktūruotų krypčių, kuriose aiškiau nustatomi konkretūs pratimai, namų darbai ar trumpalaikiai simptomų mažinimo metodai.
Nuo kognityvinės elgesio terapijos ji skiriasi tuo, kad daugiau dėmesio skiria ne tik dabartinėms mintims ir elgesiui, bet ir gilesnėms tų minčių bei reakcijų šaknims. Nuo palaikomojo konsultavimo ji skiriasi tuo, kad nesiekia vien suteikti palengvėjimo ar išklausymo, bet ir dirba su pasikartojančiomis vidinėmis struktūromis. Nuo klasikinės psichoanalizės ji dažniausiai skiriasi mažesniu intensyvumu: psichoanalitinė psichoterapija paprastai vyksta rečiau negu keturis ar penkis kartus per savaitę, dažniau sėdint akis į akį, nors kai kuriuose darbuose gali būti siūloma ir kušetė.
Praktiškai tai reiškia labai aiškų pasirinkimą. Jeigu žmogui svarbiausia greitai įgyti konkretų būdą valdyti simptomą, jis dažnai renkasi trumpesnę ir labiau struktūruotą terapiją. Jeigu jam svarbiau suprasti, kodėl jo gyvenime kartojasi tie patys santykių, savivertės, nerimo ar tuštumos scenarijai, psichoanalitinė psichoterapija dažnai pasirodo artimesnė.
Kam skirta psichoanalitinė psichoterapija?
Ši kryptis paprastai pasirenkama tada, kai žmogaus sunkumai nėra vien laikina reakcija į vieną įvykį. Ji ypač tinka tada, kai problema jau turi savo istoriją, kartojasi keliuose gyvenimo laukuose arba žmogus jaučia, kad vien žinojimo, ką reikėtų daryti, nepakanka. Žemiau pateiktos dažniausios sritys, kuriose psichoanalitinė psichoterapija gali būti ypač prasminga.
Depresijai ir užsitęsusiai blogai nuotaikai
NICE rekomendacijos dėl trumpalaikės psichodinaminės psichoterapijos depresijai nurodo, kad ši kryptis gali būti naudinga tada, kai depresija yra susijusi su emociniais ir raidos sunkumais santykiuose, o terapijos dėmesys krypsta į pasikartojančius jausmų bei santykių modelius. Tai labai svarbu tais atvejais, kai žmogus ne tik jaučiasi prislėgtas, bet ir nuolat išgyvena tuos pačius nusivylimo, atstūmimo, kaltės ar bevertiškumo scenarijus.
Psichoanalitinė psichoterapija depresijos atveju siekia ne vien pakelti nuotaiką. Ji padeda suprasti, koks vidinis konfliktas palaiko slogią būseną: ar žmogus nuolat slopina pyktį, ar bijo priklausyti nuo kitų, ar linkęs save bausti, ar nuolat atsiduria santykiuose, kuriuose jaučiasi nematomas. Dėl to ši terapija gali būti ypač vertinga tada, kai depresiniai sunkumai linkę grįžti arba atrodo susiję su gyvenimo istorija, o ne tik su vienu dabartiniu stresoriumi.
Nerimui, panikai ir potrauminėms reakcijoms
Tavistock ligoninės nurodomos sritys apima nerimo sutrikimus ir potrauminius sunkumus, todėl ši terapija dažnai taikoma tada, kai nerimas nėra vien paviršinis simptomas, o tampa būdu išreikšti gilesnį vidinį konfliktą ar neperdirbtą patirtį. Kai kuriems žmonėms tai pasireiškia panikos epizodais, nuolatine įtampa, baime būti paliktam, somatiniais simptomais ar stipriu nerimu artumo, vertinimo ir kontrolės situacijose.
Psichoanalitiniame darbe nerimas nėra suprantamas tik kaip tai, ką reikia kuo greičiau nuslopinti. Į jį žiūrima kaip į signalą, kuris rodo, kad žmogaus viduje susiduria sunkiai pakeliami jausmai ar troškimai. Tokiu atveju terapija padeda ne tik sumažinti įtampą, bet ir pamatyti, ko žmogus iš tiesų bijo: artumo, atstūmimo, kontrolės praradimo, pykčio, priklausomybės, kaltės ar gėdos.
Santykių, prisirišimo ir pasikartojančių konfliktų sunkumams
Šiaurės Londono NHS paslaugos aprašymas nurodo, kad psichodinaminė psichoterapija ypač naudinga žmonėms, kurių sunkumai susiję su santykių ir tarpasmeninio funkcionavimo problemomis bei giliai įsišaknijusiais modeliais, susijusiais su ankstyvąja patirtimi. Tai labai taiklu tada, kai žmogus nuolat įsivelia į panašius konfliktus, renkasi emociškai nepasiekiamus partnerius, bijo artumo arba, priešingai, jaučiasi perdėtai prisirišęs ir apleistas.
Šioje srityje terapija padeda ne vien išmokti geriau bendrauti. Ji leidžia pamatyti, kodėl žmogus iš anksto laukia atstūmimo, kodėl jam taip sunku pasakyti savo poreikius, kodėl jis perdėtai taikosi arba nuolat puola gintis. Kai tokie modeliai pradedami atpažinti ne tik gyvenime, bet ir pačioje terapijoje, atsiranda galimybė juos po truputį keisti, o ne tiesiog kartoti vis kitame santykyje.
Asmenybės sunkumams, trapiai savivertei ir emociniam nestabilumui
Karališkojo psichiatrų koledžo apibendrinti duomenys rodo, kad stipriausias dabartinis įrodymų pagrindas psichodinaminei ilgalaikei terapijai yra susijęs su kai kuriais asmenybės sutrikimais, ypač ribinio asmenybės sutrikimo atvejais. Tai svarbu ne tik žmonėms, turintiems nustatytą diagnozę, bet ir tiems, kurie ilgai jaučia savasties trapumą, emocinį svyravimą, tuštumą, nestabilią savivertę ar sunkiai pakelia artumo ir atstūmimo įtampą.
Tokiais atvejais žmogui dažnai neužtenka vien patarimo mąstyti pozityviau ar elgtis kitaip. Pagrindinis darbas vyksta gilesniame lygmenyje: kaip susiformavo savęs pojūtis, kodėl emocijos taip lengvai užlieja, kodėl santykiai tampa arba per arti, arba per toli, ir kodėl savivertė priklauso nuo menkiausio išorinio patvirtinimo. Psichoanalitinė psichoterapija čia siekia lėto, bet tvirtesnio vidinio struktūravimo.
Kaip vyksta psichoanalitinė psichoterapija?
Nors daug kas įsivaizduoja, kad psichoanalitinė psichoterapija yra tiesiog laisvas kalbėjimas apie vaikystę, realybėje procesas yra gana aiškiai laikomas rėmuose. Susitikimai vyksta sutartu laiku, toje pačioje vietoje, su tuo pačiu terapeutu, o pats stabilus terapijos rėmas tampa svarbia gydančia dalimi. Būtent nuoseklumas leidžia saugiai pastebėti, kas žmoguje kartojasi.
Pirmasis susitikimas
TEWV aprašomas pirminis vertinimas rodo, kad prieš pirmą konsultaciją gali būti pildomi klausimynai, o pirminės sesijos, kurių gali būti nuo vienos iki šešių, skirtos suprasti, kokias problemas žmogus patiria ir ar ši terapijos forma jam tiktų. Tai reiškia, kad pirmasis susitikimas paprastai nėra nei šaltas formalumas, nei skubotas pažadas jus greitai pakeisti. Jis labiau primena pradžią bendro tyrinėjimo, kuriame vertinama ne tik problema, bet ir tai, kaip žmogus geba naudotis tokiu darbu.
Per pirmą susitikimą terapeutas dažniausiai klausia, kas atvedė, kaip atrodo sunkumai kasdienybėje, kada jie prasidėjo, kas jau buvo bandyta, kokia yra santykių, darbo, sveikatos ir ankstesnės pagalbos istorija. Svarbu ne tik simptomai, bet ir tai, kaip žmogus apie juos kalba: ar jam lengva susieti jausmus su įvykiais, ar jis linkęs viską racionalizuoti, ar greitai nuvertina save, ar vengia tam tikrų temų.
Problemų įsivardinimas
Susitarimas dėl problemos židinio oficialiame NHS apraše įvardijamas kaip svarbi vertinimo dalis, kai tarp terapeuto ir kliento išskiriama konkreti probleminė sritis, į kurią kryps terapijos dėmesys. Psichoanalitinėje psichoterapijoje tai vadinama sunkumų formulavimu. Tai nėra vien diagnozės užrašymas. Čia bandoma suprasti, kas jungia simptomus, santykius, gyvenimo istoriją, emocinius gynybos būdus ir dabartines krizes į vieną prasmingą visumą.
Pavyzdžiui, žmogus gali ateiti dėl nerimo, tačiau terapijos eigoje paaiškėja, kad pagrindinė tema yra didžiulė baimė nuvilti reikšmingus žmones. Kitas gali skųstis depresine nuotaika, bet po truputį paaiškėja, kad svarbiausias sunkumas yra nuolatinis pyktis į save ir negebėjimas priimti priklausomybės nuo kitų. Toks įsivardinimas yra būtinas, nes be jo terapija taptų tik padriku pasikalbėjimu.
Tikslų nustatymas
Amerikos psichoanalitikų asociacija pabrėžia, kad kruopštus individualus įvertinimas yra svarbus pirmas žingsnis sprendžiant, kam ši terapija gali būti naudinga. Dėl to tikslai čia nustatomi ne kaip standartinis pažadas tapti ramesniam ar labiau pasitikinčiam savimi per nustatytą savaičių skaičių. Tikslai paprastai būna dvejopi: matomi ir gilesni.
Matomi tikslai dažniausiai susiję su tuo, ko žmogus nori savo kasdienybėje: mažiau nerimo, geresnių santykių, stabilesnės nuotaikos, mažesnio savęs nuvertinimo, didesnio gebėjimo priimti sprendimus. Gilesni tikslai susiję su pokyčiu vidinėje struktūroje: geriau atpažinti jausmus, mažiau gintis nuo jų žalingais būdais, tvirčiau jausti savo ribas, nebekartoti griaunančių santykių scenarijų, turėti daugiau vidinės laisvės rinktis, o ne vien automatiškai reaguoti.
Psichoanalitinės psichoterapijos metodai ir technikos
Laisvosios asociacijos technika aprašoma kaip skatinimas kalbėti apie tai, kas ateina į galvą, net jeigu mintys atrodo padrikos, nepatogios ar nelabai susijusios. Ši technika svarbi todėl, kad būtent tokiose spontaniškose jungtyse dažnai atsiveria pasąmoniniai ryšiai, nuslopinti jausmai ir pasikartojantys konfliktai. Todėl terapeutas ne visada aktyviai užduoda daug klausimų. Kartais jis tyčia palieka daugiau erdvės tam, kas kyla iš jūsų vidaus.
Be laisvosios asociacijos, ši kryptis naudoja interpretaciją, gynybos būdų atpažinimą, pasikartojančių santykių modelių tyrinėjimą, terapeuto ir kliento santykyje kylančių jausmų aptarimą, o kai kuriais atvejais ir sapnų bei fantazijų analizę. Terapeutas gali padėti pastebėti, kad tam tikroje vietoje jūs visada nutylate, juokais nuvertinate svarbią temą, supykstate tada, kai priartėjama prie skausmingo dalyko, arba pradedate jausti tai, ką dažnai jaučiate ir kituose santykiuose. Tokie momentai tampa ne atsitiktiniais epizodais, o kelrodžiais į gilesnį savęs supratimą.
Svarbu suprasti, kad psichoanalitinė technika nėra skirta žmogų išardyti ar priversti kalbėti daugiau, negu jis gali pakelti. Geras terapinis darbas vyksta tokiu tempu, kuriame įžvalga yra pakankamai gili, bet dar ne per stipri, kad užlietų. Dėl to patyręs terapeutas nuolat vertina ne tik tai, ką interpretuoti, bet ir kada tai daryti.
Kiek trunka psichoanalitinė psichoterapija?
Šis klausimas yra vienas dažniausių ir visiškai pagrįstas, nes psichoanalitinė psichoterapija dažniausiai nėra kelių konsultacijų sprendimas. Jos trukmė priklauso ne tik nuo metodo, bet ir nuo to, kiek gilus yra sunkumas, kiek seniai jis susiformavo, kokio pokyčio žmogus siekia ir kaip reguliariai gali dalyvauti terapijoje.
Kiek sesijų dažniausiai reikia
Derbyshire NHS pateikiami orientyrai rodo, kad net trumpesnė psichodinaminė psichoterapija dažnai reikalauja maždaug 25–40 sesijų per 6–12 mėnesių, o ilgesnė terapija gali trukti 40–80 sesijų ar 12–24 mėnesius. Tai geri orientaciniai rėmai žmonėms, norintiems suprasti, kad psichoanalitinis darbas dažniausiai matuojamas ne savaitėmis, o mėnesiais, o neretai ir metais.
Tačiau praktikoje intervalai labai skiriasi. Vieniems užtenka laiko apribotos terapijos, kai išryškėja vienas pagrindinis konfliktas ir žmogus iš tiesų gali su juo padirbėti. Kiti renkasi ilgesnį procesą, nes jų sunkumai yra sudėtingesni, susiję su asmenybės organizacija, trauma, ilgalaike depresija ar labai pasikartojančiais santykių modeliais.
Nuo ko priklauso trukmė
Terapijos trukmę labiausiai lemia problemos gylis ir terapijos tikslas. Jeigu žmogus nori geriau suprasti konkretų gyvenimo etapą ar vieną aiškų pasikartojantį santykių konfliktą, darbas gali būti labiau aprėžtas. Jeigu tikslas yra tvaresnis asmenybės pokytis, didesnis emocinis stabilumas, gilesnis savivertės atstatymas ar senų trauminių modelių perdirbimas, terapija paprastai trunka ilgiau.
Trukmę taip pat veikia sesijų dažnumas, gyvenimo stabilumas, lankomumo reguliarumas, gebėjimas reflektuoti savo patirtį ir tai, kiek žmogus šiuo metu yra pasirengęs susidurti su sudėtingais jausmais. Kartais pradžioje reikia daugiau laiko vien saugiam terapiniam ryšiui sukurti. Kitais atvejais žmogus gana greitai ima naudotis procesu ir pokytis įsibėgėja sparčiau.
Kada pasimato rezultatai
Humber NHS paaiškinimas apie terapijos eigą primena, kad pradžioje kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau, nes terapijoje iškyla stiprios emocijos, tačiau ilgainiui ji gali duoti ilgalaikės naudos ir pagerinti savęs supratimą, emocinį atsparumą bei santykius. Todėl pirmasis rezultatas ne visada atrodo kaip greitas palengvėjimas. Kartais pirmasis pokytis yra visai kitoks: žmogus pradeda aiškiau matyti, kas su juo vyksta, ir nebe taip automatiškai kartoja seną reakciją.
Dažnai pirmos reikšmingesnės įžvalgos atsiranda per pirmus mėnesius, ypač jei sesijos vyksta reguliariai. Simptomų sumažėjimas gali pasirodyti anksčiau, tačiau gilesni pokyčiai santykiuose, savivertėje ir emocijų reguliavime paprastai reikalauja daugiau laiko. Tai viena iš priežasčių, kodėl psichoanalitinė psichoterapija vertinama už ilgalaikį, o ne tik greitą efektą.
Kiek kainuoja psichoanalitinė psichoterapija?
Lietuvoje viena individuali psichoanalitinės psichoterapijos sesija privačiame sektoriuje dažniausiai kainuoja maždaug 50–80 eurų už 45–50 minučių. Pas labiau patyrusius specialistus, didmiesčių klinikose ar dirbant intensyviau, kaina neretai siekia apie 80–100 eurų ir daugiau už sesiją.
Galutinė suma priklauso nuo terapeuto kvalifikacijos, miesto, konsultacijos trukmės, to, ar tai pirmasis vertinimo susitikimas, ir nuo susitikimų dažnio. Kadangi psichoanalitinė psichoterapija gali vykti vieną, du ar net tris kartus per savaitę, mėnesio biudžetas gali svyruoti gana plačiai. Jeigu terapija vyksta kartą per savaitę, dažna mėnesio suma būna apie 200–320 eurų, o intensyvesnis procesas gali kainuoti gerokai daugiau.
Renkantis verta vertinti ne vien kainą. Šioje kryptyje ypač svarbus terapeuto pasirengimas, profesinė priežiūra, darbo patirtis ir tai, ar jaučiate pakankamai saugų, darbingą ryšį. Kartais šiek tiek didesnė kaina reiškia ne prabangą, o brandesnį ir stabilesnį terapinį procesą, kuris ilgainiui gali būti vertingesnis už pigesnį, bet jums netinkantį pasirinkimą.