Socialinis nerimo sutrikimas: priežastys ir gydymas

Autorius /

Socialinis nerimo sutrikimas yra ne paprastas drovumas, o gydomas psichikos sveikatos sutrikimas, kai žmogų nuolat lydi stipri baimė būti stebimam, vertinamam ar pažemintam, todėl jis ima vengti socialinių situacijų, o veiksmingiausia pagalba dažniausiai remiasi psichoterapija ir prireikus vaistais, kaip nurodo Cleveland klinika.

Kas yra socialinis nerimo sutrikimas?

Socialinis nerimo sutrikimas klinikinėje literatūroje apibrėžiamas kaip nuolatinė socialinių arba atlikimo situacijų baimė, susijusi su galimu kitų žmonių vertinimu, o žmogus baiminasi, kad pasirodys kvailai, gėdingai ar nerimą išduodančiai, kaip tai aprašo JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas.

Šis sutrikimas dažniausiai paliečia ne vieną siaurą gyvenimo sritį. Jis veikia santykius, mokslus, darbą, gebėjimą kurti pažintis, prašyti pagalbos, kalbėti susirinkimuose ar net atlikti kasdieniškas užduotis, kai atrodo, kad aplinkiniai stebi kiekvieną judesį. Dėl to žmogus pamažu ima taikytis prie baimės, o ne gyventi taip, kaip iš tikrųjų norėtų.

Socialinė fobija ir socialinis nerimas

Medicinos ir psichiatrijos šaltiniuose socialinis nerimo sutrikimas dar dažnai įvardijamas kaip socialinė fobija, o abu terminai reiškia tą pačią diagnozę, kaip pažymi NICE gairės.

Kasdienėje kalboje socialinis nerimas kartais vartojamas plačiau ir apima bet kokį nejaukumą tarp žmonių. Tačiau klinikine prasme svarbu ne vien tai, kad žmogus jaudinasi, o tai, kad baimė yra nuolatinė, neproporcinga situacijai ir riboja jo pasirinkimus. Kitaip tariant, ne kiekvienas socialinis diskomfortas yra sutrikimas, bet kiekvienas socialinis nerimo sutrikimas yra daugiau nei paprastas diskomfortas.

Socialinis nerimo sutrikimas ir drovumas

Drovumas ir socialinis nerimo sutrikimas nėra tas pats, nes drovūs žmonės paprastai vis tiek sugeba dalyvauti socialiniame gyvenime, o esant sutrikimui nukenčia darbas, santykiai ir kasdienis funkcionavimas, kaip nurodo MedlinePlus medicinos enciklopedija.

Drovus žmogus gali jaustis susikaustęs vakarėlyje ar pristatymo pradžioje, tačiau po kurio laiko dažnai atsipalaiduoja. Socialinį nerimo sutrikimą turintis žmogus gali kelias dienas ar savaites iš anksto nerimauti, po įvykio ilgai save kritikuoti ir kitą kartą apskritai atsisakyti dalyvauti. Pagrindinis skirtumas yra ne charakteris, o intensyvumas, trukmė ir poveikis gyvenimo kokybei.

Socialinio nerimo sutrikimo simptomai

Nerimo sutrikimai nuo įprasto jaudulio skiriasi tuo, kad juose baimė tampa perteklinė, skatina vengimą ir pradeda kenkti mokslams, darbui bei santykiams, kaip pabrėžia Amerikos psichiatrų asociacija.

Socialinio nerimo sutrikimo simptomai paprastai susijungia į vieną ratą. Pirmiausia atsiranda mintis, kad būsiu įvertintas neigiamai. Tada kūnas sureaguoja lyg į pavojų. Galiausiai žmogus pradeda gelbėtis vengimu, tylėjimu, atsargumu arba nuolatiniu savęs stebėjimu. Būtent ši trijų dalių grandinė ilgainiui ir palaiko problemą.

Emociniai simptomai

Emociniai simptomai dažniausiai apima stiprią baimę būti sukritikuotam, pažemintam, atmestam arba pasirodyti nepakankamai protingam, įdomiam ar kompetentingam. Žmogus gali nuolat laukti blogiausio scenarijaus, manyti, kad visi pastebės jo įtampą, ir viduje iš naujo peržaisti galimas nesėkmes dar prieš socialinį įvykį.

Labai būdingas anticipacinis nerimas. Tai reiškia, kad kančia prasideda gerokai anksčiau nei pati situacija. Pavyzdžiui, ne viešas kalbėjimas labiausiai vargina, o savaitė iki jo. Dėl to žmogus blogiau miega, sunkiau susikaupia, tampa dirglesnis ir nebegali ramiai galvoti apie kitus dalykus. Po įvykio neretai seka ir kitas etapas: ilgas savęs analizavimas, kai galvoje sukasi mintys apie tariamai netobulą laikyseną, žodžius ar veido išraišką.

Fiziniai simptomai

Socialinį nerimą dažnai lydi ir aiškūs kūno signalai, tarp jų paraudimas, širdies plakimo padažnėjimas, drebulys, prakaitavimas, pykinimas, dusulys, galvos svaigimas, raumenų įtampa ar jausmas, kad galva staiga ištuštėjo, kaip aprašo Mayo klinika.

Būtent fiziniai simptomai daugybei žmonių tampa antrine baime. Žmogus bijo ne tik kalbėti, bet ir to, kad kiti pastebės jo prakaitą, drebantį balsą ar paraudusį veidą. Tuomet įsijungia savęs stebėjimas, kuris dar labiau sustiprina kūno reakcijas. Kuo labiau mėginama jų neparodyti, tuo labiau jos atrodo nevaldomos.

Elgesio simptomai

Žmonės, turintys socialinį nerimo sutrikimą, ne tik išgyvena intensyvų nerimą, bet ir ima jo prisitaikyti vengdami situacijų arba ištverdami jas su labai dideliu diskomfortu, dažnai nerimaudami dar ilgai prieš įvykį, kaip apibendrina NCBI medicinos šaltinis.

Elgesio lygmenyje tai gali atrodyti labai įvairiai. Vieni kalba trumpai ir tyliai, vengia akių kontakto, atsisako valgyti prie kitų ar sėda tik krašte, kad prireikus galėtų greitai išeiti. Kiti perdėtai repetuoja kiekvieną sakinį, nuolat tikrina telefoną, apsimeta užsiėmę arba visai neina į vietas, kur reikėtų bendrauti. Toks elgesys trumpam sumažina įtampą, bet ilgainiui tik sustiprina įsitikinimą, kad be šių saugiklių būtų neįmanoma susitvarkyti.

Kokiose situacijose jis pasireiškia?

Socialinis nerimo sutrikimas gali būti gana siauras, pavyzdžiui, susijęs beveik vien su viešu kalbėjimu, arba labai platus, kai įtampa kyla beveik visose bendravimo situacijose. Kuo daugiau aplinkybių žmogus pradeda laikyti pavojingomis, tuo labiau siaurėja jo kasdienybė.

Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis

Tipiškos situacijos yra naujų žmonių sutikimas, pokalbio pradėjimas, pasimatymas, darbo pokalbis, klausimo uždavimas, pagalbos prašymas ar net trumpas bendravimas su pardavėju, kaip nurodo Nacionalinis psichikos sveikatos institutas.

Tokiose situacijose žmogus dažnai nepasitiki savo spontaniškumu. Jis gali manyti, kad pasakys ką nors kvailo, ne laiku nutils, nežinos kaip atsakyti arba pasirodys nuobodus. Dėl to net paprasta pažintis ar trumpas pokalbis tampa panašus į egzaminą, o kiekviena pauzė įgauna neproporcingą reikšmę.

Viešas kalbėjimas

Pasitaiko ir vadinamoji atlikimo tipo forma, kai didžiausia baimė kyla kalbant auditorijai, vaidinant, grojant ar atliekant kitą viešą pasirodymą, kaip pažymi MSD medicinos vadovas.

Tokiu atveju žmogus ne visada vengia artimo bendravimo ar neformalios draugų kompanijos, tačiau itin sunkiai pakelia situacijas, kuriose tenka pasirodyti prieš grupę ir kur, jo manymu, klaidos bus aiškiai matomos. Baimę čia dažnai stiprina įsitikinimas, kad menkiausias sutrikimas bus prisimintas ilgai ir taps asmenine gėda.

Buvimas stebimam

Kai kuriems žmonėms sunkiausios yra ne kalbėjimo, o stebėjimo situacijos. Valgymas, rašymas, ėjimas į klasę ar kabinetą, kai visi jau sėdi, dokumento pasirašymas, ėjimas į viešą tualetą ar net sportas prie kitų gali atrodyti ypač grėsmingi. Tokiose akimirkose dėmesys dažnai nukrypsta ne į pačią užduotį, o į tai, kaip atrodau iš šalies. Žmogus ima stebėti rankas, balsą, eiseną, veido išraišką, o tai mažina natūralumą ir sustiprina įtampą.

Šis stebimojo savęs jausmas dažnai yra vienas kankinančiausių simptomų. Nors aplinkiniai paprastai yra susitelkę į save, socialinį nerimą patiriantis žmogus jaučiasi lyg nuolat būtų po ryškia scena apšviestu prožektoriumi. Dėl to net banalios kasdienės veiklos gali tapti nemalonia patirtimi.

Socialinio nerimo sutrikimo priežastys

Vienos aiškios priežasties paprastai nebūna. Socialinis nerimo sutrikimas dažniausiai susiformuoja tuomet, kai susikerta biologinis jautrumas, patirtos socialinės patirtys ir ilgainiui susiformavę mąstymo bei elgesio modeliai. Būtent todėl du žmonės, patyrę panašią kritiką ar gėdą, gali į ją sureaguoti visiškai skirtingai.

Genetiniai ir biologiniai veiksniai

Šeimų ir dvynių tyrimai rodo, kad socialinio nerimo sutrikimo riziką veikia genetiniai veiksniai, tačiau jų įtaka glaudžiai susijusi su aplinka, o tarp galimų biologinių mechanizmų minimos ir smegenų sritys, susijusios su baimės atsaku, kaip nurodo StatPearls medicininė apžvalga.

Praktikoje tai reiškia, kad vieni žmonės nuo mažens yra jautresni naujoms situacijoms, greičiau reaguoja į vertinimą ir sunkiau toleruoja neapibrėžtumą. Tokiam temperamentui susidūrus su kritika, gėdinimu ar pernelyg dideliu spaudimu, rizika padidėja. Tačiau biologinis jautrumas dar nereiškia, kad sutrikimas neišvengiamas. Jis tik parodo didesnį pažeidžiamumą.

Vaikystės patirtys

Vaikų nerimą gali stiprinti artimo šeimos nario nerimas, dažni pokyčiai, konfliktai namuose, patyčios, netektys, sunkios ligos ar nepriežiūra, kaip pažymi NHS rekomendacijos tėvams.

Socialinio nerimo atveju ypač svarbios patirtys, kuriose vaikas išmoksta, kad kiti žmonės yra labiau grėsmė nei saugumas. Tai gali būti ne tik atviros patyčios. Kartais pakanka nuolat gauti žinutę, kad reikia nesuklysti, nesusigėdinti, nesusitepti reputacijos, kalbėti tik tada, kai esi visiškai tikras. Tokios taisyklės gali atrodyti tvarkingos, bet jos slopina spontaniškumą ir moko, kad socialinė klaida yra pavojinga.

Neigiami mąstymo modeliai

Vertinant socialinį nerimo sutrikimą klinikai kreipia dėmesį į žmogaus savivaizdį, dėmesio sutelkimą į save, numanomų grėsmių laukimą ir ilgą mintinį situacijų perkratymą po jų, kaip nurodo NICE rekomendacijos.

Toks mąstymas dažnai skamba taip: aš atrodau keistai, visi mato mano įtampą, žmonės tik laukia mano klaidos, jei paraudau, vadinasi, susimoviau. Kai šios mintys kartojasi, jos ima atrodyti kaip faktai, o ne kaip interpretacijos. Tuomet žmogus ne tik bijo situacijos, bet ir ateina į ją jau įsitikinęs savo nesėkme, todėl kiekvieną neutralią detalę pradeda laikyti įrodymu, kad jis tikrai buvo įvertintas blogai.

Rizikos veiksniai ir pasekmės

Socialinis nerimo sutrikimas retai lieka tik nemalonus jausmas prieš tam tikras situacijas. Negydomas jis dažnai išsiplečia į sprendimus, kuriuos žmogus priima apie studijas, profesiją, santykius, laisvalaikį ir net gyvenamąją vietą. Baimė tuomet ima tyliai formuoti gyvenimo maršrutą.

Paauglystė ir ankstyva pradžia

Didelė metaanalizė rodo, kad socialinio nerimo sutrikimas dažnai prasideda vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje, todėl tai yra vienas anksčiausiai pasireiškiančių nerimo sutrikimų, kaip apibendrina mokslinė metaanalizė apie nerimo sutrikimų pradžios amžių.

Būtent todėl šis sutrikimas neretai ilgai lieka nepastebėtas. Aplinkiniai mano, kad paauglys tiesiog uždaras, tylus ar nemėgsta žmonių, nors iš tiesų jis gali nuolat gyventi su baime susigėsti klasėje, prie bendraamžių ar internete. Kuo anksčiau prasideda vengimas, tuo labiau jis gali įaugti į tapatybę ir būti palaikomas charakterio dalimi.

Vengimas ir izoliacija

Nerimo sutrikimai linkę nemažėti savaime, gali plėstis į vis daugiau gyvenimo sričių ir laikui bėgant stiprėti, kaip pabrėžia NIMH informacija apie nerimo sutrikimus.

Vengimas iš pradžių atrodo kaip protinga savisauga. Neini į vakarėlį ir pasijunti geriau. Nekalbi susirinkime ir išvengi gėdos. Tačiau smegenys iš to išmoksta vieną dalyką: situacija buvo pavojinga, o išsigelbėjimas atėjo tik todėl, kad pasitraukei. Taip siaurėja socialinis gyvenimas, mažėja pasitikėjimas, silpnėja įgūdžiai, o vienatvė gali atrodyti ne pasirinkimas, o vienintelė saugi išeitis.

Depresija ir kiti sutrikimai

Nerimo sutrikimai didina depresijos, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir savižudiškų minčių bei elgesio riziką, kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija.

Socialinio nerimo atveju tai ypač svarbu todėl, kad žmogus gali bandyti malšinti įtampą alkoholiu, vengimu, perfekcionizmu arba visišku atsitraukimu nuo ryšių. Ilgainiui nuolatinis vienišumo, gėdos ir nesėkmės jausmas gali pereiti į depresinius simptomus. Todėl gydant būtina matyti ne tik atskiras socialines baimes, bet ir bendrą emocinę būklę, gyvenimo kokybę bei rizikas.

Socialinio nerimo sutrikimo diagnostika

Diagnozė nustatoma ne pagal vieną testą ar trumpą pokalbį, o pagal visumą. Svarbu ne tik baimės buvimas, bet ir jos dažnumas, trukmė, intensyvumas, vengimo mastas bei tai, kiek visa tai trukdo kasdieniam gyvenimui. Taip pat vertinama, ar simptomų negali geriau paaiškinti kita būklė, medžiagos ar fizinė liga.

Kada tai daugiau nei drovumas

Socialinio nerimo sutrikimui būdinga tai, kad baimė yra neproporcinga situacijai, tęsiasi bent 6 mėnesius ir riboja žmogaus galimybes gyventi visavertį gyvenimą, kaip aiškina Yale Medicine.

Jei žmogus vengia paskaitų, neina į darbo pokalbius, negali valgyti prie kitų, atsisako užmegzti pažintis, atidėlioja skambučius, po kiekvieno kontakto ilgai save kritikuoja ir dėl to kenčia jo mokslai, darbas ar santykiai, tai jau nebėra tik temperamentas. Ypač svarbus ženklas yra tas, kad žmogus pats dažnai supranta, jog jo baimė perdėta, bet vis tiek negali jos suvaldyti.

Kaip nustatoma diagnozė?

Trumpi atrankos įrankiai gali padėti pastebėti problemą, o vienas iš geriausiai ištirtų yra Mini-SPIN, kurio naudingumą parodė PubMed publikuotas tyrimas.

Vis dėlto atranka nėra tas pats, kas diagnozė. Specialistui svarbu išsiaiškinti, kokių situacijų žmogus bijo, ko konkrečiai jis tikisi blogo, kaip seniai tai tęsiasi, kokių saugumo strategijų jis imasi, ar yra depresijos, panikos, kūno vaizdo, autizmo spektro, medžiagų vartojimo ar kitų būklių požymių. Tik tada galima tiksliai nuspręsti, ar kalbama apie socialinį nerimo sutrikimą, ar apie kitą sunkumą, kuris iš šalies atrodo panašiai.

Kada kreiptis pagalbos?

Jei įtariate, kad socialinis nerimas ima trukdyti kasdienybei, verta kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą, nes jie gali padėti įvertinti būklę ir pasiūlyti gydymą, kaip rekomenduoja Healthdirect Australia.

Pagalbos verta ieškoti ne tada, kai jau nebeįmanoma išeiti iš namų, o daug anksčiau. Kuo ilgiau žmogus prisitaiko prie vengimo, tuo stipresnis tampa įsitikinimas, kad jis negali susitvarkyti. Ypač svarbu reaguoti, jei dėl socialinio nerimo pradeda blogėti mokymosi ar darbo rezultatai, nyksta santykiai, daugėja alkoholio ar kitų medžiagų, atsiranda prislėgta nuotaika ar beviltiškumo jausmas.

Socialinio nerimo sutrikimo gydymas

Gydymas parenkamas pagal simptomų stiprumą, žmogaus poreikius, gyvenimo situaciją ir tai, kiek sutrikimas riboja funkcionavimą. Daliai žmonių pakanka psichoterapijos, daliai prireikia psichoterapijos ir vaistų derinio. Esmė ta, kad gydymas nukreiptas ne vien į simptomų sumažinimą, bet ir į gebėjimo vėl dalyvauti gyvenime atkūrimą.

Kognityvinė elgesio terapija

Kognityvinė elgesio terapija laikoma veiksmingu socialinio nerimo gydymu, o Airijos sveikatos tarnyba nurodo, kad ji gerai veikia gydant socialinį nerimą.

KET padeda pastebėti ryšį tarp minčių, kūno reakcijų ir elgesio. Terapijoje žmogus mokosi atpažinti automatines išvadas apie tai, ką neva mano kiti, tikrinti jų realumą, atsisakyti pernelyg didelio savęs stebėjimo ir po truputį grįžti į vengtus socialinius veiksmus. Svarbi dalis yra ne tik suprasti savo nerimą, bet ir patirti naują patirtį, kuri paneigtų senus įsitikinimus.

Ekspozicinė terapija

Ekspozicinė terapija laikoma vienu svarbiausių socialinio nerimo gydymo būdų, kaip apžvalgoje pažymi mokslinis PMC straipsnis apie ekspoziciją.

Jos esmė yra ne mesti žmogų į patį sunkiausią scenarijų, o planingai ir saugiai pratinti prie to, ko jis bijo. Pavyzdžiui, pradėti nuo trumpo klausimo parduotuvėje, vėliau pereiti prie pokalbio su nepažįstamuoju, dar vėliau prie pasisakymo grupėje. Svarbiausia tai, kad žmogus išbūtų situacijoje pakankamai ilgai ir pamatytų, jog nerimas kyla, bet nėra pavojingas, o katastrofiški lūkesčiai dažniausiai neišsipildo taip, kaip atrodė.

Vaistai

Vaistai kai kuriems žmonėms gali būti svarbi gydymo dalis, o Mayo klinika nurodo, kad dažniausiai pirmiausia pasirenkami SSRI grupės antidepresantai, kartais naudojami ir SNRI, o kai kuriems atlikimo tipo atvejams gali būti svarstomi beta adrenoblokatoriai.

Vis dėlto vaistai nėra greitas charakterio pakeitimas ar socialinio lengvumo garantija. Jie dažniausiai padeda sumažinti nerimo intensyvumą tiek, kad žmogus galėtų veiksmingiau dirbti terapijoje ir po truputį grįžti į kasdienes situacijas. Konkretų vaistą, dozę, vartojimo trukmę ir nutraukimą turi spręsti gydytojas, nes svarbu vertinti ir galimą naudą, ir šalutinius poveikius, ir bendrą sveikatos būklę.

Kaip sau padėti kasdien?

Kasdienė savipagalba nepakeičia profesionalaus gydymo, tačiau ji gali tapti labai svarbia atrama tarp terapijos sesijų arba pirmu žingsniu tiems, kurie dar tik ruošiasi kreiptis pagalbos. Svarbiausia, kad savipagalba nebūtų suprantama kaip dar vienas būdas išvengti baimės, o kaip priemonė pamažu didinti pakantumą nerimui.

Kvėpavimo ir atsipalaidavimo būdai

NHS rekomenduoja leisti kvėpavimui tekėti giliai į pilvą, įkvėpti per nosį, iškvėpti per burną ir kelias minutes kvėpuoti lėtai bei tolygiai, kaip nurodo NHS kvėpavimo pratimai stresui mažinti.

Tokie pratimai geriausiai veikia ne tada, kai tikitės akimirksniu išjungti nerimą, o tada, kai siekiate nesiųsti kūnui dar daugiau pavojaus signalų. Lėtas kvėpavimas, progresyvus raumenų atpalaidavimas, dėmesio grąžinimas į aplinką ar trumpas įsižeminimas gali padėti sumažinti kūno sužadinimą prieš socialinę situaciją arba po jos. Vis dėlto svarbu, kad tai nevirstų slaptu ritualu, be kurio žmogus jaučiasi nebegalintis niekur eiti.

Palaipsnis socialinių situacijų pratimas

Struktūruotas žingsnis po žingsnio ėjimas į vengtą situaciją ir darbas su vengimu, saugumo elgesiu bei neigiamomis mintimis yra rekomenduojamas savipagalbos principas, kaip aiškina Vakarų Australijos klinikinių intervencijų centras.

Praktiškai tai reiškia, kad verta sudaryti kopėčias nuo lengviausios iki sunkiausios situacijos. Pavyzdžiui, pirmiausia trumpai paklausti laiko, vėliau paskambinti dėl rezervacijos, tada pasisveikinti su kaimynu, dar vėliau išsakyti savo nuomonę mažoje grupėje. Svarbiausia ne tobulumas, o kartojimas. Kiekviena išbūta situacija yra nauji duomenys smegenims, kad nerimas nebūtinai reiškia pavojų.

Miegas kofeinas ir alkoholis

Geras miegas svarbus emocinei savijautai, o CDC informacija apie miegą primena, kad verta laikytis pastovaus režimo, vengti alkoholio prieš miegą ir riboti kofeiną popietę bei vakare.

Socialinį nerimą turintys žmonės kartais bando malšinti įtampą kava, energiniais gėrimais, nikotinu ar alkoholiu. Tačiau kofeinas gali sustiprinti kūno sužadinimą, o alkoholis, nors trumpam ir atpalaiduoja, dažnai palaiko vengimo modelį bei blogina miego kokybę. Kokybiškas miegas, reguliarus maistas, fizinis aktyvumas ir mažesnis priklausymas nuo dirbtinių raminimo priemonių padeda nervų sistemai būti atsparesnei socialiniam stresui.

Socialinis nerimo sutrikimas vaikams ir paaugliams

Vaikams ir paaugliams taip pat rekomenduojamas psichologinis gydymas, dažniausiai KET, o tėvų įtraukimas gali būti naudingas pagalbos dalis, kaip nurodo NICE gairės vaikams ir jaunuoliams.

Ši tema ypač svarbi todėl, kad paauglystėje socialinis gyvenimas tampa jautria identiteto dalimi. Vaikas ar paauglys gali atrodyti tiesiog labai ramus, mandagus ar nenorintis dėmesio, nors iš tiesų jis nuolat gyvena su baime būti sugėdintam, išjuoktam ar atmestam bendraamžių. Kuo anksčiau tai pastebima, tuo lengviau užkirsti kelią ilgalaikiam vengimui.

Dažniausi požymiai

Vaikams ir paaugliams socialinis nerimas gali pasireikšti perdėtu nerimavimu prieš socialinį įvykį, atsisakymu eiti į mokyklą, verksmu, sustingimu, kabinimusi į tėvus, atsitraukimu ar atsisakymu kalbėti socialinėse situacijose, kaip aprašo MSD vadovas apie vaikų socialinį nerimą.

Kai kurie vaikai skundžiasi pilvo ar galvos skausmais tomis dienomis, kai reikia eiti į mokyklą, pristatyti darbą, dalyvauti būrelyje ar bendrauti su bendraamžiais. Kartais tai klaidingai palaikoma tingėjimu, užsispyrimu ar nepaklusnumu. Tačiau dažnai už tokio elgesio slypi labai reali baimė būti pamatytam, suklysti ar tapti kitų dėmesio objektu.

Kaip gali padėti tėvai

Tėvams svarbu nenumoti ranka į vaiko baimes, nes nerimastingi vaikai gali būti tylūs, paklusnūs ir dėl to jų sunkumai lengvai praleidžiami, kaip primena Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrijos akademija.

Padėti galima keliais paprastais, bet labai svarbiais būdais. Pirmiausia verta kalbėti apie vaiko jausmus ramiai ir be spaudimo. Antra, nereikėtų už vaiką nuolat atlikti visų socialiai sudėtingų veiksmų, nes taip netyčia palaikomas vengimas. Trečia, naudinga kartu planuoti mažus žingsnius, pagirti už pastangas, o ne už tobulą rezultatą, ir bendradarbiauti su mokykla, kad vaikas gautų ne gėdinančią, o palaikančią aplinką. Jei simptomai trukdo mokslams, santykiams ar kasdienybei, reikalingas profesionalus įvertinimas.

Dažniausiai užduodami klausimai apie socialinį stresą

Žemiau pateikti trumpi atsakymai į klausimus, kurie dažniausiai kyla žmonėms, svarstantiems, ar jų patiriamas socialinis stresas jau peržengia įprasto jaudulio ribas.

Ar socialinis nerimo sutrikimas praeina savaime?

Ne visada. Kai kuriems žmonėms simptomai su amžiumi sumažėja, bet daugeliui socialinis nerimo sutrikimas savaime nepraeina ir be gydymo gali išlikti ilgai, kaip nurodo NELFT NHS Talking Therapies.

Ar galima visiškai pasveikti?

Žmonės gali labai reikšmingai pagerėti ir susigrąžinti laisvę socialinėse situacijose, o Amerikos psichiatrų asociacijos apžvalga pabrėžia, kad tinkamai gydant intensyvus socialinio nerimo krūvis gali būti palaipsniui įveiktas.

Vis dėlto kai kuriems žmonėms išlieka polinkis jautriau reaguoti į vertinimą ar stresą, todėl naudingiau galvoti ne apie magišką vienkartinį išnykimą, o apie stabilų pagerėjimą, atkryčių prevenciją ir gebėjimą gyventi pilnavertį gyvenimą net tada, kai kartais vėl kyla didesnė įtampa.

Ar vaistai būtini?

Ne kiekvienam. NHS informacija apie socialinį nerimą nurodo, kad KET paprastai laikoma pagrindiniu gydymu, o kai kuriems žmonėms prireikia kitų gydymo būdų arba jų derinio.

Sprendimas dėl vaistų priklauso nuo simptomų stiprumo, trukmės, kitų psichikos sveikatos sunkumų, žmogaus pageidavimų ir ankstesnio gydymo patirties. Jeigu socialinis nerimas labai riboja gyvenimą, vaistai gali būti svarbi pagalba. Jeigu simptomai lengvesni ar vidutiniai, nemažai žmonių labai gerai pasinaudoja vien psichoterapija, ypač kai ji vyksta nuosekliai ir žmogus pamažu praktikuoja naujus įgūdžius realiame gyvenime.

Į viršų