Kas yra empatija?

Autorius /

Empatija yra gebėjimas suprasti kitą žmogų iš jo paties perspektyvos, atpažinti jo jausmus ir į juos reaguoti ne vien gailesčiu, o tikru vidiniu suvokimu, kas jam šiuo metu vyksta.

Empatijos apibrėžimas

Empatija nėra vien mandagus linktelėjimas, geros manieros ar įprotis pasakyti suprantu. Tai gebėjimas įeiti į kito žmogaus emocinį ir mintinį lauką taip, kad bent iš dalies suvoktum, kaip jam atrodo jo paties situacija. Empatiškas žmogus nebūtinai sutinka, pritaria ar pateisina kito elgesį, tačiau jis bando pamatyti, kas slypi po tuo elgesiu: baimė, gėda, nuovargis, nusivylimas, vienišumas ar poreikis būti išgirstam. Dėl to empatija yra ne silpnumas, o brandus santykio įgūdis, leidžiantis geriau suprasti žmones ir reaguoti tiksliau.

Empatijos pavyzdys

Paprastas empatijos pavyzdys būtų situacija, kai draugas pasako, kad po ilgo darbo laikotarpio buvo atleistas. Neemocingas atsakas skambėtų taip: nieko tokio, susirasi kitą darbą. Empatiškas atsakas būtų kitoks: tai turbūt labai išmušė pagrindą iš po kojų, ypač jei tiek daug įdėjai pastangų. Tokiu atsaku žmogus ne skuba taisyti situacijos, o pirmiausia parodo, kad supranta jos emocinį svorį. Būtent čia ir atsiskleidžia empatija: ji ne perima kito gyvenimo, bet pripažįsta jo išgyvenimo realumą.

Empatija ir emocinis intelektas

Empatija glaudžiai susijusi su emociniu intelektu, tačiau tai nėra tas pats, nes emocinis intelektas apima savo ir kitų emocijų atpažinimą bei valdymą, o empatija labiausiai orientuota į kito žmogaus jausmų ir vidinės būsenos supratimą. Kitaip tariant, žmogus gali neblogai atpažinti emocijas, bet dar nemokėti į jas jautriai atsiliepti, arba gali būti empatiškas, tačiau stokoti gebėjimo reguliuoti savo paties emocines reakcijas. Kai šios dvi sritys dera, bendravimas tampa brandesnis: žmogus geriau jaučia kitą, bet kartu nepraranda vidinės pusiausvyros.

Empatijos tipai

Psichologijoje empatija dažnai aiškinama kaip daugiasluoksnis reiškinys, o vienas plačiai taikomas modelis išskiria kognityvinę, emocinę ir somatinę empatiją. Kasdienybėje jos paprastai persidengia, tačiau atskirti šias formas naudinga, nes tada lengviau suprasti, ką tiksliai žmogus geba: ar jis mato kito perspektyvą, ar emociškai rezonuoja, ar net kūniškai atsiliepia į kitų būsenas.

Kognityvinė empatija

Kognityvinė empatija yra gebėjimas suprasti, ką kitas žmogus galvoja, kaip jis interpretuoja situaciją ir kodėl jo reakcija jam pačiam atrodo logiška. Ji labiausiai susijusi su perspektyvos priėmimu. Tai nereiškia, kad žmogus pats ima jausti tą patį, ką jaučia kitas. Veikiau jis sugeba pasakyti sau: jei aš būčiau jo aplinkybėse, su jo patirtimi, galbūt irgi taip reagčiau. Šis empatijos tipas ypač svarbus derybose, konfliktų sprendime, auklėjime ir profesijose, kur tenka aiškiai suprasti kitų motyvus.

Emocinė empatija

Emocinė empatija reiškia, kad žmogus ne tik supranta kitą protu, bet ir pajunta tam tikrą vidinį emocinį atliepą. Matydami kieno nors skausmą, įtampą ar džiaugsmą, mes tarsi akimirkai prisideriname prie jo jausenos. Dėl to emocinė empatija padeda kurti artumą, šilumą ir žmogišką ryšį. Kita vertus, be ribų ji gali tapti varginanti, nes žmogus per stipriai sugeria kitų būsenas. Todėl brandi empatija nėra visiškas susiliejimas su kitu, o gebėjimas išlikti jautriam neprarandant savęs.

Somatinė empatija

Somatinė empatija pasireiškia tada, kai kito žmogaus būsena atsiliepia kūne. Pavyzdžiui, matydami, kaip kas nors susitrenkia, galime nevalingai krūptelėti, įsitempti ar net pajusti nemalonų kūno pojūtį. Kai kas tai patiria kaip vadinamą antrinį gėdos jausmą, kai nuo svetimos nepatogios situacijos tarsi susitraukia pilvas ar kaista veidas. Somatinė empatija nereiškia, kad žmogus iš tikrųjų patiria tą pačią fizinę būseną, tačiau ji rodo, jog empatija gali būti ne tik mintinis ar emocinis, bet ir kūniškas atsakas.

Kodėl empatija svarbi

Empatija svarbi todėl, kad ji padeda kurti artumą, ryšį ir tarpusavio artėjimą, o ne vien apsikeitimą informacija. Kai žmonės jaučiasi suprasti, jie lengviau atsiveria, mažiau ginasi ir dažniau pasirenka bendradarbiavimą vietoj priešiškumo. Dėl to empatija turi vertę ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir šeimoje, komandoje, mokykloje, sveikatos priežiūroje bei viešajame bendravime.

Empatija santykiuose

Artimuose santykiuose empatija padeda išvengti paviršutiniškų konfliktų, kurie dažnai kyla ne dėl pačios problemos, o dėl jausmo, kad manęs niekas nesupranta. Partnerystėje, draugystėje ar santykyje su vaiku empatija sukuria saugumo jausmą. Žmogus tampa labiau linkęs kalbėti atvirai, kai jaučia, kad jo emocijos nebus sumenkintos ar iškart pataisytos. Empatija leidžia išgirsti ne vien žodžius, bet ir už jų slypinčius poreikius: norą būti pastebėtam, priimtam, nuramintam ar gerbiamam. Be šio gebėjimo net ir geri ketinimai dažnai nuskamba šaltai.

Empatija bendravime

Bendravime empatija ypač vertinga todėl, kad padeda užmegzti ryšį ir kuria pasitikėjimą, o pasitikėjimas lemia, ar žmogus apskritai norės klausytis, bendradarbiauti ir priimti informaciją. Praktikoje tai reiškia, kad empatiškas bendravimas nėra vien malonus tonas. Jis remiasi pastanga kalbėti taip, kad kitas žmogus jaustųsi matomas, nepažemintas ir neužspeistas. Kai empatijos trūksta, net teisingi žodžiai gali būti atmetami. Kai jos yra, net sudėtingos temos tampa lengviau aptariamos, nes mažėja gynybiškumas.

Empatija darbe

Darbe empatija dažnai klaidingai laikoma vien minkšta savybe, nors empatiška lyderystė siejama su didesniu pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir geresniais rezultatais. Vadovas, kuris pastebi nuovargį, įtampą, tylų atsitraukimą ar perdegimo požymius, gali reaguoti anksčiau ir tiksliau. Kolega, kuris geba suprasti kito darbo krūvį ar įtampą, kuria mažiau konfliktinę ir saugesnę darbo aplinką. Empatija darbe nėra nuolaidžiavimas viskam. Tai gebėjimas derinti žmogiškumą su aiškumu, kad žmonės jaustųsi ne tik vertinami pagal rezultatus, bet ir matomi kaip žmonės.

Empatija ir panašios sąvokos

Empatija dažnai painiojama su kitais žodžiais, kurie taip pat apibūdina teigiamą santykį su kitu žmogumi. Vis dėlto šios sąvokos nėra tapačios. Skirtumus svarbu suprasti todėl, kad nuo jų priklauso ir mūsų elgesys: ar mes tik jaučiame palankumą, ar gailimės, ar suprantame, ar iš tiesų imamės padėti.

Empatija ir simpatija

Simpatija dažniausiai reiškia palankumą, prielankumą arba natūralų patrauklumą kitam žmogui. Ji gali būti labai šilta, tačiau nebūtinai gili. Galima jausti simpatiją žmogui dėl jo būdo, humoro ar laikysenos, bet kartu visai nesuprasti, ką jis šiuo metu išgyvena. Empatija yra kitokia, nes ji reikalauja ne vien teigiamo nusiteikimo, bet ir realios pastangos pamatyti pasaulį kito akimis. Todėl simpatija dar nereiškia empatijos, o empatija gali atsirasti net ir tada, kai žmogus mums nėra itin artimas ar patinkantis.

Empatija ir užuojauta

Sveikatos bendravimo praktikoje pabrėžiama, kad empatija skiriasi nuo užuojautos, nes užuojauta dažniau reiškia liūdesį ar gailestį dėl kito žmogaus sunkumų, o empatija labiau orientuota į jo būsenos supratimą iš vidaus. Užuojauta gali būti nuoširdi, tačiau joje išlieka tam tikras atstumas: man gaila, kad tau sunku. Empatijoje tas atstumas sumažėja: aš bent iš dalies suprantu, kaip tau tai atrodo. Dėl to empatija dažnai padeda tiksliau reaguoti nei vien gailestis.

Empatija ir atjauta

Atjauta dažniausiai prasideda empatija, bet ją papildo noras veikti ir palengvinti kito žmogaus sunkumą. Empatija leidžia pajusti ir suprasti, kas vyksta kitam, o atjauta stumia žengti kitą žingsnį: paklausti, kuo galiu padėti, pasiūlyti realią pagalbą, sumažinti naštą. Todėl galima sakyti, kad empatija yra vidinis supratimo tiltas, o atjauta yra to tilto pratęsimas į veiksmą. Kasdienybėje brandžiausias santykis dažniausiai remiasi abiem dalykais.

Empatijos požymiai

Empatija ne visada atrodo įspūdingai. Dažniausiai ji pasireiškia mažais, bet labai reikšmingais bendravimo signalais. Empatiškas žmogus retai stengiasi dominuoti pokalbyje, jis greičiau kuria erdvę, kurioje kitas gali pasijausti saugiai. Iš šalies tai gali atrodyti kaip paprastas dėmesingumas, tačiau iš tikrųjų tai yra gana sudėtingas emocinis ir socialinis gebėjimas.

Gebėjimas klausytis

Tikras aktyvus klausymas reiškia visą dėmesį, nepertraukiant, neskubant iškart taisyti situacijos ir nesiekiant teisti. Žmogus, kuris klauso empatiškai, ne tik girdi faktus, bet ir pagauna emocinį toną, pauzes, nepasakytus dalykus. Jis nepuola įrodinėti, kad viskas ne taip blogai, ir nesistengia pasakoti savo istorijos anksčiau, nei kitas baigė savąją. Būtent dėl to klausymasis yra vienas aiškiausių empatijos požymių.

Emocijų atpažinimas

Empatiški žmonės dažniau pastebi ne tik žodžius, bet ir tai, kaip jie pasakomi. Jie atkreipia dėmesį į balso toną, veido išraišką, kūno laikyseną, energijos pokytį ir kontekstą. Kartais žmogus sako, kad viskas gerai, tačiau jo kūnas ir kalbėjimo maniera rodo įtampą. Emocijų atpažinimas nereiškia minčių skaitymo. Tai gebėjimas pastebėti signalus ir jų nenurašyti. Kuo tiksliau atpažįstamos emocijos, tuo mažesnė tikimybė sureaguoti netinkamai arba nuvertinti kito išgyvenimą.

Noras suprasti kitą žmogų

Empatiją išduoda ne tik jautrumas, bet ir nuostata. Žmogus iš tiesų nori suprasti, o ne laimėti ginčą, pateikti pamokslą ar greitai užbaigti nepatogią temą. Jis linkęs klausti, tikslintis, pasitikrinti, ar teisingai suprato, ir kuriam laikui atidėti savo išankstinį vertinimą. Toks noras suprasti dažnai svarbesnis už tobulus žodžius. Net ir netiksliai suformuluotas klausimas gali būti priimtas šiltai, jei kitas jaučia tikrą pastangą suprasti, o ne būti teisėju.

Kaip ugdyti empatiją?

Nors žmonės skiriasi temperamentu, patirtimi ir jautrumu, empatiją galima sąmoningai ugdyti, jei reguliariai treniruojamas dėmesys kitam žmogui, gebėjimas stabdyti automatinį vertinimą ir noras priimti kitą perspektyvą. Empatija auga ne vien iš gerų ketinimų. Jai reikia praktikos, savistabos ir tam tikros emocinės drausmės, kad kito žmogaus išgyvenimas nebūtų skubinamas, supaprastinamas ar užgožiamas savais komentarais.

Aktyvus klausymas

Empatijos ugdymas dažnai prasideda nuo labai konkretaus įpročio: mažiau kalbėti ir ilgiau išbūti su tuo, ką sako kitas. Praktikoje tai reiškia, kad verta sąmoningai neskubėti su patarimu, vertinimu ar paguoda. Pirmiausia naudinga atspindėti tai, ką išgirdote. Pavyzdžiui, gali skambėti taip: atrodo, tau dabar labiausiai skauda ne pats įvykis, o tai, kaip po jo pasijutai. Toks atspindėjimas padeda kitam žmogui pasijausti suprastam ir kartu leidžia jums pasitikrinti, ar tikrai teisingai pagavote esmę.

Atviri klausimai

Praktikoje labai padeda atviri klausimai, refleksyvus klausymas ir apibendrinimas, nes jie leidžia kitam žmogui kalbėti plačiau, o ne atsakinėti vien taip arba ne. Vietoj klausimo ar tau liūdna geriau klausti kas tau čia sunkiausia, kaip tu pats tai matai, ką ši situacija tau reiškia. Tokie klausimai kviečia žmogų atverti savo patirtį, o ne prisitaikyti prie mūsų spėjimų. Būtent tada atsiranda didesnė galimybė tikrai suprasti, o ne tik formaliai pasidomėti.

Perspektyvos keitimas

Vienas stipriausių empatijos pratimų yra sąmoningas perspektyvos pakeitimas. Susidūrus su žmogaus elgesiu, kuris erzina, pravartu trumpam sustoti ir paklausti savęs, kas galėtų slypėti už šios reakcijos. Gal tai ne abejingumas, o pervargimas. Gal ne šaltumas, o gynyba. Gal ne arogancija, o gėda. Toks mąstymo poslinkis nereiškia, kad turite pateisinti viską, ką daro kitas. Jis tik padeda reaguoti tiksliau ir brandžiau, nes vietoj skuboto nuosprendžio atsiranda platesnis matymas.

Kasdieniai empatijos pratimai

Empatija geriausiai auga per mažus, bet nuolat kartojamus veiksmus. Kasdienybėje ypač naudingi šie paprasti pratimai:

  • Prieš patardami pirmiausia įvardykite, kokį jausmą, jūsų manymu, žmogus išgyvena.
  • Per pokalbį bent kartą trumpai apibendrinkite, ką išgirdote, ir paklauskite, ar supratote teisingai.
  • Kilus susierzinimui, sąmoningai suformuluokite bent dvi galimas kito žmogaus elgesio priežastis.
  • Dienos pabaigoje prisiminkite vieną pokalbį ir įvertinkite, ar labiau siekėte suprasti, ar greitai atsakyti.

Tokie pratimai atrodo paprasti, tačiau jie per laiką keičia bendravimo įpročius. Žmogus tampa lėtesnis vertinti, tikslesnis klausytis ir jautresnis kito pasauliui.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kas yra empatija?

Empatija yra gebėjimas suprasti, ką kitas žmogus jaučia ir kaip jis mato situaciją, neapsiribojant vien išoriniu gailesčiu ar formaliu mandagumu. Ji padeda matyti ne tik elgesį, bet ir jo emocines priežastis.

Kuo empatija skiriasi nuo simpatijos?

Simpatija dažniausiai reiškia palankumą ar prielankumą žmogui, o empatija reiškia pastangą suprasti jo vidinę būseną. Svarbu ir tai, kad kasdienėje kalboje simpatija kartais painiojama su anglišku terminu sympathy, kuris lietuviškai artimesnis užuojautai. Todėl empatija nėra tas pats nei kas nors man patinka, nei man jo gaila.

Kokie yra pagrindiniai empatijos tipai?

Pagrindiniai empatijos tipai paprastai skirstomi į kognityvinę, emocinę ir somatinę empatiją. Kognityvinė padeda suprasti kito perspektyvą, emocinė leidžia jausmiškai atsiliepti, o somatinė pasireiškia kūnišku atsaku į kito būseną.

Kodėl empatija svarbi santykiuose?

Empatija santykiuose kuria saugumą, mažina gynybiškumą ir padeda kalbėtis apie sudėtingus dalykus negriaunant ryšio. Kai žmogus jaučiasi suprastas, jis lengviau atsiveria ir rečiau pasirenka puolimą arba užsidarymą.

Ar empatija yra įgimta?

Tyrimų apžvalgos rodo, kad empatijos raida priklauso ir nuo biologinių, ir nuo socializacijos veiksnių, todėl ji nėra nei vien tik įgimta, nei vien tik išmokta. Temperamentas, ankstyvi ryšiai, aplinka, auklėjimas ir patirtis kartu formuoja, kaip lengvai žmogus pastebi ir supranta kitų emocijas.

Ar empatiją galima išsiugdyti?

Taip, empatiją galima stiprinti. Daugiausia duoda nuosekli praktika: aktyvus klausymas, atviri klausimai, savų automatinių vertinimų stabdymas, sąmoningas perspektyvos keitimas ir gebėjimas tiksliai įvardyti emocijas. Tai labiau panašu į treniruojamą įgūdį nei į nekintamą charakterio savybę.

Ar galima turėti per daug empatijos?

Taip, ypač jei žmogus nuolat ir be ribų sugeria kitų skausmą, nes ilgainiui gali atsirasti empatijos nuovargis, kai pasireiškia emocinis ir fizinis išsekimas, atitolimas arba vidinis sustingimas. Todėl brandi empatija visada turi eiti kartu su ribomis, poilsiu ir gebėjimu atskirti kito išgyvenimą nuo savo atsakomybės už jį.

Į viršų